Bendraukim imtymiau, bet...

 

Kartais susimąstai, kad esi vienintelis žmogus visame pasaulyje. Kvėpuoji vienu oru ir geri vieną vandenį.. Tada įmerki savo nešvarius delnus į karštą, deginančią liepsną. Ir neištrauki tol, kol pamiršti apie viską kas buvo praeityje. Kai susimąstai apie ateitį, ištrauki savo juodas, pūslėtas rankas iš liepsnos. Pravirksti. Bet ar ilgam... Ar ilgai?..
  Žmonės praeidami beria druską ant Tavo nuoskaudų. O Tu tik dirbtinai šypsaisi. Stengiesi išlikti blaivus ir tyras. Tu auginiesi savo karmą ir glostai padus Dievams iš aukštybių.
  Maži drugeliai drasko Tavo suterštą protą ir mąstyseną. O Tu tik sėdi ir žiūri į vieną tašką, nes smegenis Tau pudrina televizija ir spauda. Ir Tu jau nebesuvoki kas tiesa, o kas melas.. Tu judi tolyn kai niekas nemato.. Kai niekas negirdi.. Slepiesi pats nuo savęs ir nuo kitų... Ir dažnai savęs klausi: Ar Tu, dar Tu? Ar aš dar aš?.. Ir atsakyti negali..
  Brauki per gitaros stygas garsiai tardamas: AŠ GALIU. Ir tada vėl nuleidi rankas supratęs, kad paleidi savo svajonę į orą.. Per skruostą Tau nematomai rieda ašara. Ašara kuri sibolizuoja taiką.. Bet juk pagal rūbą sutinka, pagal protą išlydi. O Tu jam pasakyk, kad Tu protingas... Jis Tau trenks per skruostą.. Atsuk jam kitą. Jei to neužteks, leisk būt talžomas iki paskutinio atodusio.. Ir kai numirsi, pasijausi lyg San Franciske.. O tada suprasi, koks protingas ir geras Tu esi...
  Knisu sau ir Tau protą.. Ir nieko nesuprantu ką rašau. Iš tiesų esu dvasiškai sudaužyta ir mirus, tad mintys nesusideda į savo vietas.. Atsiprašau.. Talžyk jei reikės, mušk jei padės.. Tik palik mane gyvą..

 

By Kwinky..

Neperšokęs griovio nesakyk "op".

 Geriausia skaityti klausant: https://www.youtube.com/watch?v=8uqP_XAWCrY

 Nauji veidai, naujas pasaulis, naujas gyvenimas. Ir kartais taip norisi priryti ledinių vandens purslų ir paskęsti tylioje nežinomybėje. Norisi pamiršti viska kas tikra ir reikalinga. Norisi pabėgti nuo virvelių kurios laiko Tave pririštą kaip medinę lėlytę. Norisi sprukti, bėgti, rėkti.. O tada staiga pabusti ir atrasti realybę bei jos skonį. Bet net jeigu ir paragausi - Tu privalėsi žūti. Nes žmogus yra per didelis goduolis kuris norėtų suryti viską kas tikra ir tyra.. Taip tyra, kad net naujagimio ašara niekada nebus tyresnė.. Už ką? - Už tavo žodį, mielas žmogau. Už Tavo ištartą nuoširdų žodį kurį pasakai geram žmogui.
  Besikartojantis ciklas norintis parodyti laisvės kvapą - sustos. Jis suksis kita linkme taip griaudamas viską kas Tau buvo brangu ir tikra. Tu nuleisi rankas ir panarinsi galvą, dėl visko kaltinsi Dievą. O jis tik žiūrės ir juoksis iš Tavo nesupratingumo. Jis mėtys po kojoms vis didesnius ir didesnius akmenis. O Tu klupsi kelsiesi ir vėl klupsi.. Tu būsi pamirštas ir nereikalingas. Gyvensi tik sau. Ir viskas atrodys juodai balta. Nenorėsi kentėti, nenorėsi būti vienas.. Bet tikėsi savimi ir atsikelsi. Pasuksi besikartojantį ciklą į savo vėžes ir toliau gyvensi iki tol kol vėl nesuklupsi..
  Taip ir susirinksi paskutines karsto vinis savo kelyje. Taip ir susikalsi kryžių sau prie kapo. Taip ir palaidosi save gyvą. Bet taip ir turi būti, nes gyvename tam, kad mirtume.
  Miriau jau šimtus kartų. Mirsiu dar tūkstantį. Bet tik vieną vienintelį kartą mano siela iškeliaus kažkur ten kur niekas nežino. Bet aš nebijau. Nebijau, tikrai nebijau. Nenumaldomas troškimas pažinti tai kas yra ten kažkur kur rūkas kyla ir kur rasa krenta... Aš noriu. Noriu žinoti tai ko nežino niekas..
  Bet aš gyvensiu ir suprasiu laisvės kvapą bei realybės skonį.. Aš klyksiu rėksiu bėgsiu, bet suprasiu, kad to visai nereikia. Aš ištversiu beprotybę ir palaidosiu piktumą. Taip ir kalbėsiu. Taip ir tylėsiu. Taip ir kelsiuosi, taip ir krisiu. Bet bent kažką darysiu, o ne tik merdėsiu gaudydama paskutinį oro kvapą..

Ačiū už dėmesį, Kwinky <3

Nors imk ir numirk.. Paukštis.

  Kai viskas būna taip sušiktai sušikta, kai norisi pabėgt kažkur toli nuo nepakeičiamo žiauraus pasaulio - Tau į nugarą peiliu bado brangiausieji. Žmogus kurio nenorėjau prarast - pasitraukė. Daiktai kurių nenorėjau prarast - dingo. Pažymiai kurių nenorėjau gaut - sudraskė mano pažymių knygelę. Kodėl? Kodėl būtent man?

  Dievai žiūrintys į mane iš viršaus kvatoja. Jie suka mano gyvenimo ratą linkme kuria aš nenoriu eit. Sustokite pagaliau! Baikite mane kankint!

  Aš klykiu kaip apsėstoji per egzorcizmo seansą. Paleiskite! Pagaliau baikite! - bet jie manęs neklauso. Jie nepaklusta man... Aš nebenoriu gyventi skylėje pilnoje sumaišties ir galvos pametimo...

  Nuoga krūtinė ir apnuogintas kūnas neša didelį pelną turčiams ištroškusiems sekso. O ką męs darysime? O kaip mes gausime savo pinigus? Juk vien mokslo neužtenka. Turi būti 60x90x60 apimties ir turėti idealų veidą kuriame tikriausiai 5 kilogramai pudros ir kitokio špakliaus.

  Nenoriu būt tikra kale, bet aš kovosiu už savo vietą po saule. Pečiais, kelieniais ir alkūnėmis brausiuosi pro kiaules dergiančias visur kur pakliūna. Išsitepliosiu mešlu kurį patys padarėme ir vis dar darome. Man gėda, kad aš išvis gyvenu. Galėjau mirti. Senai mirti ir nežinoti ką reiškia žiaurumas, ignoravimas, nekalbėjimas. Nenorėjau jausti jausmų traumų ir nuotaikų kaitos. Nenorėjau įsimylėti žmonių kuriems ant manęs giliai nusišikti. Nenorėjau. Bet taip jau yra, kad esu savo tėvų meilės vaisius. Turiu gyventi. Jei ne dėl savęs tai dėl jų arba visų kuriems dar kažkiek rūpiu.

  Pykčio ašaros kaupiasi veide. Ant ko aš pykstu? Ant visų. Ant žmonių kurie tik žaidžia su manimi. Ant gyvūnų kurie ėda nekaltą grobį. Ant televizijos, interneto bei radijų per kuriuos matome ar girdime visokį šlamštą kuris ir pasigliamžia visą kietą košę kuri buvo mūsų galvoje. Aš pykstu ant savęs. Kodėl? - nes nepatinku žmonėms kuriems noriu patikti. Todėl, kad nepritampu prie žiaurios minios. Todėl, kad gyvenu mele. Todėl, kad eilinį kartą man išpiso protą nesveiki žmonės su nesveikais žodžiais. Nebegaliu pakesti viso šito. 

  MYLIU. Garsiai rėksiu. Myliu!!! Taip. Tik jis manęs nemyli. Tik jis manim naudojasi. Tik jis man meluoja. Tik jam giliai nusišikt. Nu ir pohuj - pasakiau ir pati nepatikėjau. Ne, man ne pohuj. Aš irgi turiu jausmus kurių nenorėčiau turėti ir kurių nemoku tramdyti... Heh.. Sunku man čia rašyti visam pasauliui ką jaučiu. Tiesiog supraskite, jog ir tokios baisios kalės kaip aš dar kažką jaučia...

Ačiū už sugaištą laką. 

Pagarbiai jūsų - Kwinkė.

Ištinę lūpų kampučiai norintys pasiekti vaflio kraštą.

  Po sunkios darbo ar mokslo dienos Tu grįžti namo, atsisėdi ant klozeto dangčio ir žiūri į lašantį kriauklės vandenį. Nieko nedarydamas. Tau būna nesvarbu kokia tai aplinka, koks tai kvapas, kokios mintys sukasi Tavo galvoje...Tu tiesiog sėdi ir džiaugiesi jog šį rytą pabudai, jog išgyvenai dar vieną sunkią dieną... Toks malonus jausmas užplūsta Tavo kūną. Amžina metafora ir ramuma. Tu džiaugiesi mažu voru kopiančiu ant klozeto sienų padarytu voratinkliu. Ir Tau visiškai nesinori prabusti iš šio nuostabaus sapno, bet Tu pabundi ir grįžti atgal į realybę. O realybėje Tavęs laukia žmonės kuriems Tu nepatinki, daiktai kurie Tave žeidžia, mokslai kurių nenori mokytis... Bet po kurio laiko vėl metafora, vėl ramuma. Ir taip Tu gyveni. Su kiekviena diena Tu mokaisi greičiau pasiekti savo laimės viršūnę. Ir Tau pavyksta. Bet po to vėl nuosmukis. Ir vėl pakylimas. Viskas taip neįtikėtinai panašu į amerikietiškus kalnelius...

  Pamažu Tavo galva sunkėja ir Tavo akys merkiasi. Tau sunku pakelti visą įtampą šeimoje, gyvenime. Ir tada atsiranda žmogus. Žmogus kurio Tu nematei ilgus metus. Žmogus kuris turbūt nieko apie Tave nežino ir nenori žinoti, bet Tu kažko tikiesi. Lyg rodos kažkas stebuklingo nutiks. Ir nenutinka. Viskas baigiasi taip pat greitai kaip ir prasidėjo. bet Tu iškelta galva žengi didingu žingsniu pirmyn. Nesigręži atgal. Žingsniuoji. Tyliai pakreipi galvą ir pasakai sau NE. Nes Tu gali padaryti tai pats.

Mylėkit ir mylėkitės.

Kwinkė.

Apibūdinimai.

 Lyg rodos svaigsta galva nuo gražaus pasaulio bei nuostabios aplinkos. Nors rodos imk ir bėk į tolimą kraštą pasižmonėti ir apsišviesti. Bet, kad būtų taip lengva kaip įsivaizduojame..
 Pasaulis sukasi, o Tu stovi vietoj. Kaip žaliuojantis medis kurio šakose čiulba paukščiai simbolizuojantys laisvę. Bet ar jie laisvi? - ne. Prie jų mažų, gležnų kojyčių yra pririštas nematomas siūlelis traukiantis paukštį atgal į realybę. Paukščiai bando ant to mažo nematomo siūlelio pasikarti, bet jis neleidžia. Jis nori, kad gyventų visa kas yra gyva. Paukščiai bando nutraukti nematomą siūlelį, bet jis netrūksta, nes jis nenori palikti vienišos sielos. Paukščiai bando susižaloti į mažą nematomą siūlelį, bet siūlelis tik nusišypso ir virsta malonumus teikiančia maža plunksnele iškritusia iš paukščio sparno. Banalu.
  Norisi apsilieti šaltu vandeniu ir pasprinkti lediniu jo purslu, bet neišeina. Atrodo ponas Dievas to neleidžia.
Myliu jus taip pačiai kaip jūs mylite patys save.

Kwinky.

Aš pabundu žiemoj.

ISPĖJIMAS: Geriausia skaityti klausant: 

http://www.youtube.com/watch?v=YP7a7L1fRPw&feature=related

 Pasaulis nusišvietė naujomis spalvomis. Nauja šviesa ir nauju džiaugsmu. Nauja gyvybe bei nauja mirtimi. Nauji jausmai ir nauji išgyvenimai. Vieniši laivai plaunantys jūros krantus su vienišais jūreiviais.Viskas taip keista ir nesuprantama. Taip niūru, o gal linksma..(?)

  Nebijok klausti klausimų į kuriuos niekas nežino atsakymo. Gal viena vieniša siela sutiks kitą sau artimą sielą vien dėl Tavo kvailo neišmąstymo? Gal žmogus susiras sau reikiamą atsakymą į didžios reikšmės klausimą? Gal. O gal ir ne. Bet mes visada liksime didvyriais sau. Savo pasąmonėje rasim kampelį kuriame reikės mūsų pačių išminties. Savo išdidumo ir savimeilės.

  Mes tikime ir viliamės. Mes bandome būti tyri ir nuoširdūs. Bandome įsiteikti kažkam arba sau patiems. Mes norime, kad mumis tikėtų, kad mumis viltųsi. Norime, kad mus mylėtų ir rūpintųsi. Ir mes norime atsilyginti tuo pačiu. Argi nekeista, žmogau? Argi nematai periodiškumo ir visapusio rato gaubiančio mus? Argi nejauti spaudimo ir nerimo? Ne?..

  Gyvenimas sukasi kaip prisukamas vilkelis paleistas ant tiesaus grindinio: Ašaros. Nuopoliai. Atsikėlimai. Džiaugsmas. Euforija. Ir vėl viskas iš naujo. Ir vėl viskas iš pradžių. Nekeista?..

  Paskutiniai susimąstymai prie karšto arbatos gurkšnio kurį vis dar jaučiu savo ryklėje ir skrandyje. Kartais rodos lyg girdžiu skrandžio rūgštis graužiančias mane iš vidaus. Lyg rodos, kad tuojau numirsiu - ir vėl nurimsta. Argi Nekeista...(?)

Kvėpuoju.

  Gyvenu šia diena ir gyvenu ateitimi. Kartais negaliu pasirinkti tik vieno varianto. Kartais nemoku. Kartais nesuprantu. O kartais tiesiog nenoriu. Arba apsimetu jog nenoriu..
  Ši savaitė prasidėjo kontroliniais, o baigėsi euforija. Vėl. Kodėl? - Pasigerinau pažymius, gavau bilietą į Marilyn Manson koncertą ir netverdama džiaugsmu giriuosi.. Ir turbūt dar ilgai girsiuosi..  Be to šiandien su tėčiu buvome čiuožinėti pačiūžomis. Tai man paliko labai didelį įspūdį kadangi ant ledo su pačiūžomis buvau užlipusi tik antrą kartą per savo gyvenimą. Buvo tikrai labai smagu..
  Na bet tai dar ne viskas. Ryt keliauju į Druskininkus. Į spą centrą. O šeštadienį lėksiu į Vilnių ir ten nakvosiu. Turėtų būt nuostabu jei rasiu pas ką pernakvoti.
  Na bet baigiu kalbėt apie tai ką aš patyriau, patirsiu ar patiriu. Viskas yra idealu išskyrus jausmus. Jausmai kaip visada sušika nuotaiką ir sugadina tikrąją euforijos reikšmę. Kad ir dabar. Iš vidaus rodos trykštu džiaugsmu, o išorėje esu neautrali. Kodėl taip yra? - nes turbūt prasideda nuotaikų kaita arba esu tiesiog labai pavargus.
  Nesigaudau erdvėje. Rodos lyg esu atskridus iš kito pasaulio, tarp skirtingų keturių sienų. Kartais atrodo lyg ir egzistuoji, bet lyg ir ne. Lyg ir Tave kažkas mato, bet lyg ir ne. Klaustukai ir klausimai. Kodėl..? Kodėl taip yra..?
  Tuo ir baigsiu savo trumpą blog'ą. Einu klausytis muzikos ir žiūrėti į juodą kompiuterio ekraną. Ačiū už dėmesį.
 

Jūsų, Kwinkė.

http://www.youtube.com/watch?v=hB0Dp9TrR1c&feature=related

Būna. Pasitaiko.

  "I will never let you fall
I'll stand up with you forever
I'll be there for you through it all

Even if saving you sends me to heaven"

  Būna kartais kai norisi išsirėkti ant kokio medžio ar kokio nors negyvo daikto kuris dėl jokio Tavo sprendimo nepasakys nei vieno blogo žodžio. Gal jis ir nepaguos, bet mūsų psichika supras visą tai kitaip. Užmegs ryšį su negyvu daiktu. Įsivaizduosime, kad jis mus supranta. Kad jis mus guodžia. Kad jis mus girdi. Iš dalies tai gaunasi mažas beprotizmo reiškinys. Bet tai normalu. 

  Kai emocijos liete liejasi iš vidaus. Iš kūno. Iš proto. Tada norisi padaryt kažką beprotiško. Pabėgti nuo visų. Gal būt susižaloti. Bet vėl gi paklauskime savęs: "Kam to reikia?'' "Kodėl aš tai darau?". Kad pagerėtų? Nepasakyčiau, kad po kiekvieno savo isterijos priepolio, naujų žaizdų ar ašarų lietaus pasijusite geriau. Žinoma tuo momentu būna sunku suvaldyti savo emocijas. Savo veiksmus. Bet juk visi mokomės. Nei vienas nėra gimęs su žiniomis. Tam ir gyvename, kad ko nors pasiektume.

  Dabar pagalvokite dėl kokių priežasčių męs išprotėjame, verkiame ar žalojamės? Visi tikriausiai atsakysime, kad tai yra meilė.

•   Meilė daro mus laimingus. Meilė keičia mūsų gyvenimus. Mūsų jausmus. Mūsų protą ir sąmprotą. Meilė  daro mus pakylėtus ir laimingus. Visi žmonės myli ir visus žmones myli. Žmogus be meilės būtų niekas. Taip pat kaip ir gyvūnai.. Bet vis gi kas būna kai žmogus jaučiasi nemylimas, atstumtas? - tada kyla beprotystė. Savaiminis proto atsijungimas, leidimas atsipalaiduoti jausmams ir emocijoms. Ar tai gerai? - ne. Turime mokytis to išvengti. Mokytis to nepatirti... 

            Ir galiausiai kas gi būna kai mus atstumia? - męs pajuntame vienišumo skonį, vienišumo jausmą. Tai dar viena beprotystės priežastis. Jei atstūmė ar paliko - vadinasi nemylėjo. Įsikalkime tai į galvą. (Labai tikiuosi, kad pačiai pavyks kada tai padaryti)..

 

  Antras atsakymas tikriausiai bus mokslai.

•   Mokslai mus mokina gyventi ir rūpintis pačiais savim. Mokina skaičiuoti, skaityti, rašyti.. Moksliai gyvenime užima labai didelę reikšmę. Galbūt didžiausią gyvenimo dalį ar net gi vietą. Bet jeigu mums nesiseka mokytis. Jei mums nesiseka kažko suprast. Pablogėja pažymiai. - męs įnirštame. Męs isterikuojame. Liejame ašaras. Ne be reikalo. Moksliai yra mūsų duona. Duona kurią uždirbame patys ir iš kurios gyvensime ir gyvename. Neapleiskime mokslų ir valdykime emocijas.

  Trečiasis - draugai.

•   Dėl draugų ir pažįstamų kiekvienas paauglys ir suaugusysis aukojasi. Aukojamės visi. Vis gi mes juos mylime kaip savo gyvenimo dalį, kaip savo gyvenimo mokytojus ar juoko ir išsipasakojimų šaltinius. Mes dedame į juos daug vilčių, daug pasitikėjimo. Bet jeigu susipykstame - męs verkiame ir pykstame. Įnirštame ir rėkiame. Ne tik ant tariamo draugo, bet ir ant visų aplinkinių. Kaip tai sustabdyti? - nedaryti nesąmonių, nemeluoti ir nesipuikuoti. Bus nelengva, bet išmokti reikia.

  Taigi čia buvo tik 3 maži faktai dėl kurių męs išprotėjame. Jausmai. Jausmai. Jausmai. Mus valdo jausmai. Kaip Mažas siūlais valdomas lėlytes mus valdo jausmai. Mūsų kraujagyslėmis teka jausmai. Visur jausmai. Viskas jausmai. Męs esame jausmai. Tik ar geri..?

Jūsų Kwinkė.

Nežinau.

  Sveiki mažieji iškrypėliai. Norėjot kažko naujo ir netikėto iš manęs? - Gausit.
  Nekalbėsiu apie jokias meiles, gyvenimo prasmę ar kitus nuobodžius dalykus apie kuriuos iš manęs išgirstate, bet bandysiu būti savimi. Labiau būti savimi nei kažkada išvis esu buvus.
  Taigi. Man nėra ką veikt ir muzika kurią aš klausau labai užknisa. Šiaip nežinau. Pasižiūriu žemyn ir nieko nematau per savo milžinišką pilvą. Kartais iškyla klausimas: "O gal aš nėščia? Gal tuojau gimdysiu?". Aš vis dar laukte laukiu savo "naujagimio" kuris turbūt kas dieną išeina kartu su mano šūdais (blet).
  O taip. Aš šlykšti. Rar, mažuliai.
  Galėčiau šiaip dabar pavardinti žmones kuriems dėkoju už viską. Turbūt taip ir padarysiu.

• Vaine - ačiū, nepasidavei depresijai;
• Agne - ačiū, kad Tu visada su manim;
• Paša - ačiū už tai, kad kas dieną man paskambini ir visada bandau išgirst ką kalbi;
• Kornelija - ačiū, kad męs abi esam šlykščios, bet kartu ir degradavę daunės mylinčios viena kitą;
• Ignai - ačiū, nes Tu man patinki ir šiaip Tu debilas kaip ir aš;
• Rimvydai - ačiū, nes esi pats geriausias brolis pasaulyje;
• Justinai - ačiū, kad esi vienintelis klasiokas su kuriuo galiu normaliai bendraut;
• Sandra - ačiū už viską. Ačiū, kad męs debilės;
• Arnai - ačiū, kad pabučiavai mane kai to visai nesitikėjau (?);

  Ir šiaip ačiū visi draugai ir nepažįstamieji kurie skaitote, nes šiaip tai jūs esat nuostabūs. Na aš žinoma irgi esu nuostabi. Ačiū.
  Ai dar vienas dalykas - nekenčiu žmonių kurie mane kopijuoja. Plaukus. Auskarus. Rūbus. Žinokit tai jau pradeda normaliai užpist.
  Mėgstu labai nolife'int prie pc. Žaidžiu "plants vs zombies" pastaruoju metu. Groju gal šiek tiek.  Na o kai manęs kas klausia kodėl aš tokia graži nuotraukose tai galiu jums atsakyti - geras fotografas iš kiekvieno šūdo gali padaryti meno šedevrą. Yra ne vienas pavyzdys kai po meet'o bendravimas nutrūksta :DD Tada jau ir pasimato tas jūsų : "myliu Tave iš vidaus, o ne iš išorės :**". Susideginkit.
  Taigi ačiū visiems už dėmesį. Tikiuosi jums patiko. Myliu.

Viso gero, Kwinky.

Sustabdžiau pasaulį. Nugalėjau.

  Kaip skaudu būna priimti žinią. Blogą žinią. Gerą žinią. Beprasmę žinią... Žinią apie žmogų kurį myli. Kurį saugai. Kuriuo domiesi.
  Keista gyventi po saule ir žinoti, kad Tau nėra vietos tarp žmonių ir daiktų kurie glosto aukščiausiems skruostus ir kalbina mielais žodeliais. Keista žinoti, kad Tavo karma suteršta, sutrypta, pamesta. Rodos neturi vietos šiame pasaulyje po saule. Lieki šešėlyje. Lieki tarp šiukšlių. Lieki beprasmybėje. Tada jau rodos, kad Tu neegzistuoji. Kad Tu nekvėpuoji. Kad miršti... Tada atrodo, kad Tu užmirštas ir sutryptas kaip pakelės akmenėlis.
  Bet taip nėra. Nėra ir niekada nebuvo. Tu gali įrodyti savo egzistavimą savo darbais. Savo tikėjimu. Savo valia. Tu gali įgyvendinti savo svajones, savo viltis. Tu gali. Tu turi valią. Stiprią valią.
  Tu esi žmogus. Žmogus turintis pasirinkimo laisvę. Egzistavimo priežastį. Gyvenimo klausymus... Tu esi protingas ir gražus. Tu esi savo idealas. Tu gali pakeisti pasaulį. Savo pasaulį. Kitų pasaulį. Apskritai visą pasaulį. Tu gali mus džiuginti savo darbais.. Arba nuvilti savo klaidomis.. Tu gali priversti mus verkti arba juoktis. O gal pykti..? - Visa tai yra Tavo pasirinkimas, žmogau ir žmona.
  Tikriausiai mintyse savęs paklausėte kodėl merginas vadinu žmonomis?.. Dievas sukūrė vyriškos lyties atstovą ir pavadino jį žmogumi.. Dievas sukūrė moteriškos lyties atstovę ir pavadino ją žmona.. Aš netikiu į Dievą Tėvą, bet tikiu mokslininkų išmintimi ir atradimais iš senųjų amžių. Jeigu senovėje moteris vadino žmonomis tai kodėl ir man nepavadinus moteriškosios lyties atstovių žmonomis? Juk man viskas galima. Galima kaip ir visiem kitiem. Kaip galima ir Tau.
  Liga žudo žmogų iš vidaus, bet taip įduoda jam vidinę laimę ir valią. Pašalina rūstumą iš širdies kupinos pykčio visam pasauliui. Pagydo žmogaus tikėjimą. Bet ar gi liga nėra blogas dalykas? - Yra. Liga graužia mūsų kūną. Liga trupina mūsų skeletą į mažus gabalėlius. Liga iš mūsų atima pasitikėjimą savimi. Bet tik liga mus išmoko kęsti skausmą. Kęsti nemalonius pojūčius. Jaustis kitokiu. Gulėdamas ligos patale galvoji apie viską. Apie tai kas buvo ir tai kas turbūt dar bus. Apie tai ką padarei ne taip ir ką galėtum pataisyti. Liga yra stiprybės praradimas iš išorės, bet stiprybės atsiradimas iš vidaus, tad niekada nebevadink ligotųjų silpnais, nes jie vieninteliai yra daug stipresni už mus visus kartu sudėjus.

  Naktinis gyvenimas leidžia atsipalaiduoti mano protui ir išlieti visus manyje esančius jausmus. Todėl kaskart kalu sau į galvą, kad esu naktinis monstras.. Naktimis aš galėčiau pasakyti žmogui ką jam jaučiu, nes dieną to padaryti nesugebu. Protas rėkia: "TAIP!", o kūnas sako: "NE.". Todėl dienos metu ne visada esu drąsi. Ne visada sugebu pasakyti ar padaryti tai ko noriu. Ne visada sugebu atsiduoti ar atsipalaiduoti.
  Aš kompleksuoju. Kompleksuoju dėl kiekvieno menkniekio. Nemoku kitaip. Bet noriu išmokti. Noriu nekreipti dėmesio į savo stambų kūną ir keturkampį veidą. Noriu neapkalbinėti savęs. Noriu mylėti save visapusiškai. Tokią kokia esu...
  Pavargau. O ir arbata pasibaigė, tad manau jau užteks.. Labanakt, mielieji.

P.S. Mylėkite save tokius kokie esate.

Jūsų, Kwinkė.

大胆不敵な.

  Ir vis gi koks keistas sutvėrimas yra žmogus... Jis turi jausmus. Turi kūną. Turi organus. Turi uoslę bei regą. Turi viską. Viską ką reikia turėti ir ką nori turėti. Jis moka įveikti savo baimę. Moka ištverti skausmą. Moka džiaugtis ir liūdėti. Bet jam vis gi dar trūksta... Trūksta laimės. Sveikatos. Pinigų. Meilės... O man trūksta supratingumo. Supratingumo iš žmonių kuriems kažką reiškiu. Žmonėms kuriems rūpiu.

  Gyvenu tik vieną kartą. Bandau ir bandysiu viską ką ar ko norėsiu. Važiuosiu į kitus miestus, bučiuosiuosi su žmonėmis kuriuos norėsiu bučiuoti, kursiu muziką kokią norėsiu kurti, būsiu tuo kuo noriu būti. Nes tai aš...

   Norėčiau išmokti skaityti kitų žmonių mintis. Nenorėčiau jų vogti. Norėčiau tik skaityti. Suprasti ką jie mano apie mane, apie mano išvaizdą. Norėčiau žinoti ką apie mane galvoja žmonės. Žmonės kurie man iš tikro labai patinka...

  Man patinka. Aš myliu. Aš gerbiu ir saugau. Aš globoju.

  Nesvarbu kaip dabar jaučiuosi ir apie ką galvoju. Tiesiog žinau kad esu saugi. Saugi su juo. Saugi su jais.

  Ir šiandien mano mintys tikrai nesuprantamos. Šiandien tiesiog kitokia diena. Diena kurią praleidau su žmogučiu. Mielu žmogučiu iš kito miesto. 

  Aplankiau Vilnių. (Manau teks dažniau jame lankytis.) Ir be abejo gerai praleidau laiką nors oras buvo tam labai nepalankus. Mano plaukai buvo siaubingi, akys apibėgę tušu.. Dar niekada gyvenime taip klaikiai nesu atrodžiusi kaip atrodžiau šiandien..  Tiek to. Jei mylėsi mane - priimsi tokią kokia esu visais gyvenimo atvejais.. Argi ne?..

  Vis dar jaučiu tą karštą kapučino kavos skonį savo burnoje. Tą lietų ir vėją darkančius mano plaukus. Ir tą jaudulį atvažiuojant ir išvažiuojant. 

  Tikriausiai per dažnai savęs klausiu: "kodėl?". Kodėl taip o ne kitaip? Kodėl jis toks o ne kitoks? Kodėl aš taip kvailiai pasielgiau? Kodėl taip pasirodė ar buvo? Kodėl? - nežinau. Turbūt taip reikėjo. Turbūt aukščiausiasis teismas taip nusprendė. Nusprendė išmėginti. Nusprendė padaryti kaip yra dabar.

 Ir vis gi aš myliu Jį. Myliu ją. Myliu juos.

Gero vakaro mielieji. Mylėkit ir mylėkitės.

P.S. 大胆不敵な. - Bebaimis.

dėkoju už dėmesį.. Jūsų Kwinkė..

Žalia, mėlyna, raudona, violetinė, geltona...

  Tas malonus jausmas kai kažkam rūpi, kažkas Tave myli, Tavimi rūpinasi. Tie mieli žodžiai - "kaip Tu? Aš jaudinausi dėl Tavęs.." ir visos tos nesąmonės yra taip nuostabu.. Nuostabiau už žodį: MYLIU, nes dažniausiai šis žodis nėra vartojamas teisingai. Nėra įvertintas teisingai. Nėra sąžiningas. Bet šiame v'loge nenoriu kalbėt apie MEILĘ. Nereikia.

  Lego kaladėlės kaip ir mūsų visų gyvenimai: spalvotos. Gražios. Žaismingos.. Bet kampuotos. Aštrios. Kiekviena kaladėlė priklauso nuo kitos kaladėlės. Norint, kad statinys būtų tvirtas - jame turi būti daugybė spalvotų kaladėlių sudėtų viena ant kitos. Kaip ir gyvenimas. 

  Priklausome nuo kitų žmonių. Nuo žmonių su skirtingomis kalbomis, skirtingomis odos spalvomis, skirtingomis istorijomis. Galų gale jei apsiribosime tik tarp savo šalies reikalų, tarp savo gyvenimo reikalų - visi pažįstami, giminės ar draugai turi skirtingas istorijas. Istorijas priklausančias jiems patiems. Ne visada "švarias", "gražias", ne visada mielas, bet ir "blogas"... Visi esame skirtingi. Tokie ir turime būti. Bet męs turime papildyti vieni kitus savo privalumais ir savo trūkumais. Savo įžeidimais kitiems žmonėms tik žeminsime save pačius.

  Melas. Patyčios. Pašaipos. Muštynės. Ašaros. Neapykanta..Visi žinome kas sieja šiuos žodžius. Bet kodėl gi męs tai darome? Kodėl skaudiname silpnesnius? Kodėl juokiamės iš kitų nelaimės? Kodėl? Kam to reikia? - Gal tam, kad būtume "kietesni"? O gal tam, kad parodytume savo neišprūsimo lygį? Aš nesuprantu. Ar męs norime apginti savo kvailą makaulę nuo silpnesnių už mus? Tipo - "Va aš jau pasišaipiau iš jo, dabar aš kietas. Mylėkit mane." ? Taip? - Manau taip. Neneigiu, kad pati to nedariau, bet sakau jums atvirai - nebeliko noro daryti nieko blogo kitiems. Aš nieko blogo ir nedarau. Ir nedarysiu. Pasižadu, nes nenoriu griauti savo tvirtai pastatyto lego namo. Namo kurį jūs patys padėjote pastatyti.

  Arbata, muzika ir mintys apie pasaulį. Apie karmą. Apie religiją. Gerus dalykus.. Kaip aš tai mėgstu. Mėgstu viską. Viską kas tyra. Viską kas gražu.. Vaiko gimimas. Vandens lašas ištroškusio žmogaus burnoje. Praregėjimas neregiui. Muzikos išgirdimas kurčiajam.. 

  Aš tikiu stebuklais. Tikiu magija. Tikiu horoskopais. Tikiu savimi ir savo draugais. Tikiu, kad galiu padaryti begalę dalykų ir darau tai. Įvykdau tai. "Viltis miršta paskutinė" . Visada taip buvo ir bus. Ir niekada nebus kitaip. Niekada. 

  Tad saugokit visi savo lego namelius.Savo spalvotas kaladėles. Savo gyvenimus. Nedarykite neapgalvotų ir skubių sprendimų ir apie viską labai rimtai pagalvokite. Myliu jus.

  Tikėkite, mielieji ir bus patikėta jumis.

Visuomet Jūsų - Kwinkė.

Akys..Nosis..Ir burna..

  Esu gera. Visada tokia buvau. Mokėjau kvėpuoti. Vaikščioti. Džiaugtis gyvenimu. Mokėjau ir moku. Noriu dalintis tai su kitais žmonėmis. Su Tavimi. Su JUO. Su Jais. 

  Gyvenu ne dėl savęs, o dėl kitų. Džiaugiuosi ką man atneša saulė ir lietus. Džiaugiuosi vandeniu ir žeme. Geriuosi meile. Meile sau. Meile kitiems. Meile JAM ir Jai. Jūs visi man esate svarbūs. Maži mano pipiriukai aštrinantys mano gyvenimą ir darantį jį įdomesniu. Dėkoju už viską. Už tai, kad egzistuojat...

  Kiekvienas turime gerąsias ir blogąsias puses. Mano geroji pusė atverta kiekvienam iš Jūsų, mano mielieji. O blogoji - tik kai kuriems. Nors myliu visus pasaulio žmones, bet kai kurie nusipelno mano neapykantos. Bet ir juos myliu. (skirta Lukui) .   

  Man dažnai būna šalta. Neturiu žmogaus kuris mane sušildytų, paguostų.. Tiksliau jo neturėjau. Dabar jau Turiu. Vainė, Lorė, Ignas, Sandra, Agnė, Rimvis... Labai Jums dėkoju. Visus Jus labai myliu ir žemai lenkiuosi, kad padedate man. 

  Būsiu atvira - šiomis dienomis nesuprantu savęs, bet man gera. Man smagu. Man linksma. Bet aš bijau. Bijau meilės. Bijau jausmų. Bijau žodžių ir veiksmų. Bijau..

  Dar viena sudužus stiklo šukė krintanti man tiesiai į šaltus delnus ir supjaustanti mano rankas. Dar viena išlieta sūri ašara dėl VISO PASAULIO, dėl gyvenimo, dėl jausmų. Dėl visko ką gyvenime patyriau ir patyrsiu dėkoju savo tėvams ir savo draugams.. Pačiai sau..

  Ir vis gi aš dar nenoriu užaugti. Pasenti. Numirti. Noriu gyventi. Gyventi su mylimu žmogumi. Su žmogumi kuris žino apie mane viską. Kuris gali man padėti ir patarti. Kuris gali mane negyvai nugirdyti ir paguldęs į lovą knisti man protą, kad aš jam vis dar graži. Kuris rytais žiūrėdamas į mano suveltus plaukus ir užtinusias akis sakytų kaip mane myli. Ir kuris man niekada nemeluotų ir manim tikėtų, kad ir kas be nutiktų.

  Muzika.. Tik ji mane šiuo metu ramina. Tik ji man šiuo metu padeda...

P.S. Blog'as skirtas - Lorei. Myliu Tave, mažyt.

Meluoti - negarbinga. Meluoti - negražu...

  Ir vis gi ką gi Tu pasieksi sukurdamas savo melo pasaulėlį kuriame atrodysi kaip didvyris? - ogi nieko, brangusis. Tik pašiepą kai visi suisipras, kad knisi protą.. Kam gi Tau kvaileli to reikia? Ką gi Tu tuo įrodysi?

  Pati esu melagė. Nesiginčysiu. Bet aš tikrai pagauta meluojant prisipažinu ir neknisu proto, kad aš tikrai darau tą ar tą.. Jezau kaip tokių žmonių nemėgstu.. Net gi labai. Žiauriai.. Neapknečiu. Nors ir sakoma: "nepagautas - ne vagis".. Bet jis pagautas ir vis tiek meluoja. Tai gi ką gi Tu pasieksi, mielasis? Ką? Mane apgavai - neapgaudinėk kitų.. Būk atviras. Turėk sielą. Turėk sąžinę.. Galvok apie savo Karmą..

  Vis gi juk turi žmonių kurie Tave myli. Buvau ir aš viena iš jų kol nepradėjai įtraukinėt manęs į savo melo pasaulėlį.. Jezuliau brangiausias.. Gal dabar suprasi kaip jaučiuosi? Gal dabar baigsi visiem meluot - tame tarpe ir sau.. Brangusis.. Susiprask. Pagaliau susiprask..

P.S. Šis įrašas sukurtas vienam žmogiukui nuo kurio man kyla juokas :D*

 

Foto pvadinimu: Kwinkė melo pasaulėlį ;*

Suklydau.

  Įspėjimas: Rašinyje yra panaudoti necenzūriniai žodžiai.

Aš dažnai klystu. Gal būt net dažniau nei kiti žmonės. Nei visi žmonės. O gal ir ne visi, bet dauguma. Bet aš vis tiek myliu save ir savo gyvenimą. Manau to užtenka. Man negalima susižavėti niekuo. Aš per jauna tam. Per jauna suprasti ir realizuoti. Nors gal ir ne. Bet mano manymu - taip. 

  Aš per daug galvoju. Visada daug galvojau ir turbūt galvosiu. O gal tai tik paauglystė? - tikiuosi. Noriu būti "normali". Kaip visi. Suvokti pasaulį ir matyti jį kaip visi "normalūs" žmonės. Nenoriu įsigilint į smulkmenas. Nenoriu visko "imti į širdį", nes tai žiauriai užknisa. 

  Gyvenimas didelis šūdo gabalas kuriame turiu gyventi. Egzistuoti.. 

  Kartais atrodo, kad būtų labai gerai nustoti kvėpuoti. Išnykti. Negalvoti. Neegzistuoti.. Arba norėtųsi, kad nebūtų nieko panašaus į klaustukus ir klausimus. Kad visi viską žinotų. Nedarytų klaidų.. Norisi, kad viskas būtų idealu. Jokių žmogžudysčių, prievartavimų, melo, ašarų.. Bet taip nebus. Niekada nebuvo. Nors bent animaciniuose filmuose. Bet ir ten dažniausiai nepamatysi vien gero. Smurtas. Pavydas. Išdavystės. Muštynės. Kraujo praliejimas... Ir galiausiai skaudžiausias ir gražiausias dalykas MEILĖ. 

  Kaip norėčiau suprasti žodį "MEILĖ"... Norėčiau jį skirti nuo "SUSIŽAVĖJIMO". Žinau, kad paaugsiu ir suprasiu.. Žinau, kad sugebėsiu. Tik dabar nesugebu. Nemoku. Nesuprantu... Savo supistais prisipažinimo būdais sugriaunu viską ką buvau pastačius iki šiol.. IR VISADA TAIP.

  Kodėl visada tai nutinka man? Kodėl man? Kodėl turiu depresuoti dėl nieko? Dėl visko.? Kodėl? Nebepakeliu jau savo kvailų minčių apie nieką. Apie tuštumą. O gal apie ateitį?

  Ahhhhrr... Tos emocijos. Kartais rimtai susimąstau apie savižudybę. Bet kam to reikią? Ką aš tuo įrodysiu? - ogi nieko. Tik nuvilsiu savo artimuosius. Pasmerksiu savo ateitį. Praeitį. Gyvenimą.. Viską kas buvo gražu ir svarbu. O gal ne? - nemanau. Vis gi myliu save. 

  Niekada neturėjau idealios figūros. Idealaus veido. Gražių akių. Mažos nosytės. Baltų kaip perliukai dantukų. Ilgų kojų. Spindinčios odos. Ilgų plaukų.. Niekada nebuvau gražuolė. Turbūt ir nebūsiu. Nors gal taip ir geriau? - nemanau. Net būdama netobula aš sugebu skaudint žmones kurie "PAMILSTA" o gal "SUSIŽAVI" manimi.. Nieko gero iš viso šito klampaus šūdo nebus. Niekada nebuvo.

  Kaip Vainės blog'e rašoma - aš tik medžiojama lėlytė kuri pasiduoda savo emocijoms ir jausmams. Pasimetimas.. Totalus pasimetimas tarp šio supisto pasaulio. Sukruštoj galvoj - sukruštos mintys... Durni sapnai ir liūdni atsiminimai..

  Šiomis dienom aš tiesiog esu energetinė vampyrė. Visiem kam būna gerai, pabendravus su manim - pablogėja. Kodėl tai nutiko būtent man? Kodėl aš tokia? Kodėl aš tai darau kitiem..? Jau geriau pati save žudyčiau iš vidaus nei skriausčiau kitus savo supistom nesąmonėm...

  Ir vis gi man kai kas padeda. Tai Anime. Anime perimantis mano blogus jausmus ir liūdnas emocijas. Gal taip ir geriau? O gal ne? .. Aš nebežinau.. Nebežinau..

  Pavargau gyvent. Pavargau kvėpuot. Užmiršau kaip reikia atsiprašyt. Pavargau egzistuot.. Uždusau. Paskendau. Suglumau... Aš išnykau. Išnykau kaip žmogus. Kaip dvasia... Bet aš prisikelsiu. Pažadu.. Aš visada prisikeliu, mielieji...

P.S. "Aš niekada negalvojau apie savižudybę. O jei galvojau tai... Ne. Negalvojau." (K.R.)

Jūsų - Kwinkė.

Realizavau.

  Viskas buvo kaip sapnas. Gražus, šiltas sapnas. Saldus sapnas. Lengvas sapnas. Ir viskas tapo realybe. Aš pakilau. Rodos pakilau į dangų. Į aukščiausią tašką kurį galėjau pasiekti.
  Viskas prasidėjo nuo JamJars su kuriuo kalbėjau pirmą kartą. Po to vėl, antrąjį. Bet šį kart akis į akį. Susižavėjau. Turiu daugybė video kurių kelti čia nesiruošiu, jei kam nors įdomu kvieskit - Kwinky Reoo (fb). Po to kalbėjau su Sam Pepper. Smagiai kalbėjau. Na aš nekalbėjau. Jis kalbėjo. Aš juokiausi.. Bet po to supratau, kad ne internetu turiu ieškoti draugų. Realybėje.
  Kartais norisi užpildyt tą niekam nereikalingą tuštumą savo širdį. Turiu tam tik 1 žmogų. Bet tiesą sakant, aš išsipasakoju visiem draugams kuriais tikiu. Kuriuos myliu.
  Neturiu prasmės slėpti vardo žmogaus, kuris dabar dažniausiai sėdi mano galvoje. Tai Vainė. Ir JamJars. Bet dabar ne apie jį. Mano saulei dabar labai sunku. Nežinau kaip jai padėti. Nežinau kaip paguosti. Nežinau kaip paremti. . . Bet aš žinau, kad ji mėgsta eilėraščius, tad dabar rašydama sugalvojau vieną. Tai Tau, meile:

Gyvenimas tai lašas.
Lašas pilnas džiaugsmo, meilės ir lietaus.
Ir Tavo jausmo, Tavo šypsenos.

O Saulė..
Ji tokia karšta.. Šviesi..
Jos spinduliai kaip Tu - šilti..

Ir nežinau aš ką rašyt toliau..
Gal pagalvojaus eisiu aš toliau..
Myliu Tave labai stipriai, ir aš žinau, kad tai žinai.

Lieva, bet vis šis tas.. Jei ne tėtė tai būčiau dar parašinėjus, bet jau turiu lėkti nuo kompiuterio.. Sėkmės visiems. myliu.

Jūsų Kwinkė.

All about dream.

Sukūriau dainą. Dainą kuri kažkada bus dainuojama mūsų koncertuose. Aš tikiu. Ir Jūs. Taip Jūs. Jūs pirmi galit paskaityti žodžius. Ačiū už dėmesį.

You say you‘ll never giving up

And Your heart is made of gold

And You know I will say „never“

But You replide You an angel from above

Every day and every fucking night

I‘ve never cried of You too say goodbye

And I relized that You‘ll always lied

I‘m terrified.. I‘m terrified..

Please wake up from the day dream

Please believe that what I said

I don‘t want to compared it

Please relized please relized

x2

AU MAI GAD :O

  Hey žmonėėėėėės. Šiandien esu beprotiškai, fantastiškai, begališkai laimingaaaaa. Tiesiog trykštu džiaugsmuuu.
  Tikriausiai iškėlėte klausimą - kodėl? Galiu į tai atsakyti labai lengvai. AŠ MAČIAU JAMJARS PER WEB CAM MAŽULIAI :O. Jo. Nerealioj euforijoj esu. Mintyse tik jis. Kaip visada. bet dbrj jau su džiaugsmu į tai žiūriu. Nebegalvoju apie ateitį su juo. Paleidau jį iš rankų. Nuo šiol esu tik eilinė fanė, bet man to užtenka. Užtenka vien žinot, kad jis išvis egzistuoja. Kad jis gyvena.
  Kai jis perskaitė mano komentarą: "Give me Your heart" ir parodė širdutę - man nutirpo visa nugara. Galvojau susileisiu.. O kai pasakė: "Hi Kwinky" - pamaniau, kad sapnuoju. Bet tai nebuvo sapnas. Tai realybė. 

  Aš labai giriuosi. Nepykit. BET. Man tai yra didžiausias gyvenimo įvykis. Na gal ne pats didžiausias, bet vienas iš didesnių.. Neturiu daugiau žodžių. Per daug susijaudinus esu. Ahrrrrrr. Einu atsigult į lovytę ir toliau apie jį galvot. Klausyt kaip jis dainuoja. O Jūs pasigrožėkit keliomis jo foto ir vaizdo įrašais kuriuos šiandien padariau. I hope You enjoy ;o: 

 Benn Give Me a Heart <3

 JamJars say Hallo ;}

 JamJars say - "Hi Kwinky"

 Talking whit domesic potato :D*

Susižavėjimas ar meilė?

  Nežinau kas darosi. Negaliu suvaldyti savo jausmų, savęs, mąstymo. Esu totaliai pasimetus. Bet taip totaliai kaip dar niekad nebuvau..
  Šią savaitę man galvoj vien JamJars.. Visą laiką.. Žinau, kad jo negausiu, kad net nesusirašysim, kad nebendrausim.. Bet. Bet vis tiek kažko tikiuosi, viliuosi.. Nors Jis turi savo gyvenimą. Aš irgi turiu sąvajį, bet gyvenu ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Bandau nieko nesmerkti, bandau mylėti. Bet dabar jau nebesuprantu ką myliu, o kuo žaviuosi. Visi tie laikinieji "vaikinai" tikriausiai buvo tik susižavėjimo priežastis, nes gerai pagalvojus tai Jiems nejaučiau daugiau nei draugystė. 
  Negaliu pasakyt, kad myliu JamJars. Aš irgi juo žaviuosi. Bet ne kaip fanė ar  mergina. Aš noriu būt jo draugė. Tiesiog draugė. Nes jis labai įdomus žmogus.. Žmogus su savo skonio supratimu, su savo mintimis, gyvenimu. Jis ne toks kaip visi. O tai jau yra labai didelis pliusas. Dabar paprieštarausiu pati sau, kad tobulų nėra. Yra. Ir tai ne tik mes patys, bet ir kai kurie aplinkiniai. Man tobulas yra JamJars. Ne tik dėl savo idealios išvaizdos, bet ir dėl proto. Dėl visko. Jis tiesiog yra tas aukštasis apie kurį galima būtų knygas rašyti.
  1. Dievo įsakymas - neturėk kitų Dievų tik mane vieną. Dieve, aš negaliu. Niekas negali. Jei tiki horoskopais - tai jau išsižadėjimas Dievo, nes Tu tiki kažkuo kitu, o ne Dievu. O aš dievinu tobulus žmones. Save pačią ir JamJars (nesu savanaudė, bet, kad suprastumėte prasmę reikia skaityti ankstesnius įrašus). 
  Visos mintys vien apie Jį.. Ah.. Nebegaliu daugiau kentėti. Sukūriau dainos žodžius apie savo jausmus. Pagerėjo. Bet ne iki galo.. Išgersiu karštos arbatos, atsipalaiduosiu.. Kitą dieną gal jausiuosi geriau. Gal atrasiu save.. Labai to tikiuosi.. O dabar sakau Jums - iki pasimatymo..


Bandyti atrasti save yra geriausias dalykas pasaulyje.

Su pagarba, Kwinkė.

JamJars (Jamie Ryan Dee)
Nes visos mintys tik apie Tave..

Mylėkit ir mylėkitės!

 Labukas visiems. Šiandien buvo nuostabi diena. Ką galiu pasakyti - Šaltukas spaudžia. Visą dieną praleidau su labai mylimu ir gerbiamu žmogumi - Rimvydu. Jis man kaip brolis. Fotografavomės. Visur. Bet kaip.
 Buvo labai labai šalta, bet mes to nepajutom. Darėm nesąmones. Gėrėm arbatėlę. Buvom žydų kapinėse. Fotografavomės. Buvom rimi. Fotografavomės. Buvom ant kažkokio tako. Fotografavomės. Žodžiu. visur. Ir galiausiai iš 200 foto gerai gavosi tik 1. Cool story bro.
 Šiandien pagaliau supratau, kad nesvarbu, kad ir kaip atrodysiu - vis tiek save myliu. Gyvenimas yra gražuuuus.
  Kalbėjom šiandien truputį apie seksą ir fap'inimasi. Galiu ir aš savo mintimis pasidalinti. Na mano manymu jei yra meilė - yra ir seksas. Gal ne iš karto, bet po kurio laiko tai tikrai. Ir šiaip. Malonumo viršūnę turbūt galima pasiekti tik su mylimu partneriu, o ne su eiliniu žmogumi..
  Masturbacija. Manau to reikia kiekvienam žmogui. Ir nereikia gintis, kad nei vienas nėra to daręs. Tai visiškai normalu ir suprantama. Tik kas per daug - tas nesveika.
  Peršokant prie kitos temos - negaliu nepasigirti. Susiradau grupę. Na tiksliau jos narius ir kuriam naują dainą. Pagaliau kažką stipraus galvosim. Ne taip kaip su senėm grupėm. Labai didžiuojuosi tuo ir džiaugiuosi už save.
  Noriu didelių ausų tunelių. Labai noriu. Tik kur Alytuj galiu rast platinimo ragų tokio dydžio..? O gi niekur. Todėl pavydas bambą graužia Jamie Ryan Dee.. Jo tuneliai idealūs. Aš irgi noriu.. Labai noriu..
   Aj žodžiu. Nelimpa mintys šiandien kažkaip. Kažkokia padrika mąstysena. Pavargau. Gal dėl to.. Todėl ir atsisveikinsiu jau. Adijos amygos.

P.S. Mylėkit ir mylėkitės, brangieji


Jūsų Kwinkė.

Akistata su mirtimi.

 Sveiki visi gyvi. Nepykit, kad šiandien taip vėlai viską rašau, na bet tarkim. Tai vat. Buvau šiandien Panevėžį. Pirmą kartą. Man patiko. Paprašiau tėvų, kad paliktų mane vieną Panevėžio centre. Jie paliko. Kadangi ten beveik nieko nepažįstu - nėjau susitikt su niekuo. Sėdėjau nežinia kokioj vietoj ant suoliuko. Mąsčiau. Apie dieną. Apie draugus. Apie muziką. Pasiėmusi tušinuką pradėjau kažką rašyt. Tiksliau savo mintis. Sukūriau dainą. Nežinau kodėl, bet nedrąsiai pakėliau galvą. Kažkur toliau pamačiau 4 vaikinus. Gražius. Jie ėjo link manęs. Pirma nieko nesupratau, bet po to viskas paaiškėjo.
  Susipažinau su žmonėmis iš svetimo miesto. Daug juokėmės. Daug kalbėjom. O Lauke buvo šalta. Užsukome į "Kebabinę". Džentelmenai pavaišino mane karšta kava. Ahrrrr. Kaip gera buvo mano pilvukui... Šiaip labai keista buvo matyti žmones kurie taip maloniai su manim elgiasi.Aišku jie pasiėmė mano kontaktus ir po geros valandos nuskubėjo namo.
  Vėl likau viena. Nei kiek nebijojau. Nei kiek nesigailėjau.. Paskambinau tėvams. Jie pasiimė mane pas gimines. Pas mano dėdę kurio nebuvau mačiusi. Jezau kaip jį pamilau. Nežinau didesnio optimisto nei mano dėdė Jonas Viktoras. Jis išgyveno baisiai sunkią operaciją. Neteko savo pusės kaulo (dubens). Šlubčioja. Bet vis tiek pošlumo jam netrūksta. Kas antras žodis buvo: "seksas" "dulkinimasis" "mylėjimasis". Jo pirmas kartas buvo kluone ant šiaudų. Keistas vyrukas manau. Bet gal ir romantiška visai. Na bet neesmė.
  Važiuodami namo užsukome į prekybos centrą. Nusipirkau megztinį kuris man labai primena Jamie Ryan Dee. Nežinau kodėl, bet šiandien apie jį galvojau. Daug. Na gal dėl to, nes šiandien jo septynioliktas gimtadienis. Bet nemanau.
  Judėjom tolyn. Išvažiuojant iš Panevėžio nutiko kažkas neįtikėto. Vis dar esu šoko būsenoj. Rankos dreba, širdis virpa...
  Mes stovėjome didelėje spūstyje. Kažkoks dolbajobas, atsiprašant nežiūrėdamas mašinų pradėjo visus lenkti. Pritrūko kelių milimetrų, kad būtų įvykus mūsų automobilio avarija. Bet jis atsitrenkė į priešais esantį automobilį. Jo veidrodėlis būtų turbūt išmušęs mūsų automobilio langą jei tėtis nebūtų išsisukęs... Bet.. Bet tas niekšas nesustodamas nuvažiavo tolyn, o priešais važiuojantis automobilis buvo sumaitotas. Visos durelės, veidrodėlis.. Tą akimirką kai automobilis važiavo į mus - man sustingo rankos. Mintyse prabėgo geriausi atsiminimai. Galvojau jau galas. Nebuvau prisisegusi saugos diržo, nes prieš tai su sese viena ant kitos miegojom, todėl tik užsimerkiau ir pasidaviau praeičiai. Prabėgus keletui minučių atsimerkiau. Aš tikrai labai bijojau. Ir vis dar bijau.
  Dar nenoriu mirt. Ir nenoriu pasent. Noriu gyventi ir džiaugtis. Dėkoti Dievui, kad esu ir būsiu. Dėkoti už šeimą, senelius, gyvenimą. Už save ir draugus. Na aš netikiu į Dievą, bet.. Bet meldžiuosi. Kartais tai vienintelis būdas atsiprašyti savo klaidų..
  Manau šiandienai tiek.. iki susitikimo, žmogai.

Mylėkite savo gyvenimą ir vertinkite tai ką turite dabar.



P.S. Jus mylinti Kwinkė.

Pavydas - nevisavertiškumo priežastis.

  Šiandienos rytas ir vakarykštė naktis buvo tiesiog visiška beprotystė. Aš esu labai pavydi. Be galo. Nežinau kaip save sutramdyt, bet tokia esu. Pavydas. Pavydas. Pavydas. Pavydas. Tas jausmas kai atrodo, kad esi nevisavertiškas ar net gi "bėdžius". Dažniausiai taip ir būna. Ypač jei ką nors myliu. Nesvarbu ar draugą/ę ar savo artimą žmogų. Juk pamačius, kad JIS būna su kitais žmonėmis ar net gi su žmonėmis kurių nemėgsti - pradeda kilti pavydas. Pavydas. Pavydas. Pavydas. Pavydas. Tas sušiktas jausmas. Nekenčiu to. Bet vėlgi. Aš esu aš. Jau ir tai gana daug pasikeičiau. Užtenka.

  Nušokant prie kitos temos - gyrimasis. Esu didelė pagyrūnė. Mėgstu visas spalvas per daug sutirštinti. Na tarkim įsipjaunu į pirštą ir kokiam nors geram žmogeliui galiu pasakyti, kad aš visiškai nusipjoviau sau pirštą. Tai jau yra nesveika. Bandau save tramdyti. Ir aš žinau, kad man pavyks.

  Norėčiau dabar pagulėt ir apie viską pagalvot. Deja neturiu tam laiko. Gitaros pamoka jau laukia. O gal ir ne. Bet tikriausiai, kad laukia. Aš irgi jos laukiu. Myliu žmones kurie supranta mane. Supranta mano muziką. Mąsto taip kaip aš. Aš labai dėkoju šiam pasauliui, kad visai nesenai susipažinau su vienu labai nuostabiu žmogiuku. Man jis yra žvaigždė, bet kaip jis pats sako - jis tiesiog žmogus. Aš irgi žmogus. Bet mes abu mąstome tomis pačiomis mintimis. Gyvename tame pačiame pasaulyje. Džiugu.

  Kadangi jau turiu skubėti, tai užbaigiu šią trumpą Pavydo temą. Manau dar šiandien sulauksite vienos mano rašliavos. Aš bent jau labai tikiuosi. Sėkmingos Jums dienos, o man - pamokos.

Visus Jus labai mylinti - Guoda/Kwinkė.

Jausmai.

Nemėgstu moralizuot. Na gal kartais. Nedaug. Bet aš negaliu suvaldyt savo jausmų. Jei myliu - iškart pasakau, jei nemėgstu - pasakau, jei bijau - laikausi atokiau. Nežinau kaip žmonės sugeba meluoti patys sau ir aplinkai ir nuslėpti ką jaučia, nors pati moku apsimetinėti, bet retai tai darau.

 Ką tik gavau žinutę: "Tu labai graži". pati savęs gražia nelaikau. Niekada tokia nebuvau ir turbūt nebūsiu. Bet mokausi mylėti save ir savo kūną. Esu ideali. Kiekvienas esame idealus. Nors tobulų nėra, bet reikia save mylėt kaip tobuliausią būtybę žemėje. Po to savo meilę dalintis su kitu žmogumi. Turbūt pačiu artimiausiu mylimuoju ir žinoma savo šeima. To turbūt net sakyti nereikia. Meilė yra būtina gyvenimui. Jei neturėčiau meilės - tai nieko neturėčiau. Galiu mylėti net gi be atsako. Nors ir sunkus toks gyvenimo būdas, bet tai įmanoma.

 Atvirai kalbant aš labai dažnai įsimyliu. O gal tiesiog susižaviu. Esu turėjus begalę laikinų "vaikinų" kurie kažkada darė mano gyvenimą geresniu, bet man jau užtenka žaist vaikų žaidimus su šūdo malimu. Nenoriu skaudinti žmonių kurie tikriausiai kažkada buvo pametę galvą dėl manęs. Myliu vieną. Tiksliau mylėjau. Teko pamiršti dėl vieno negero atsitikimo. Nenoriu apie tai kalbėti. Taigi. Jei sakau, kad myliu - tai darau nuoširdžiai. Vadinasi tikrai myliu žmogų.

  Mėgstu juoktis, šypsotis. Patinka svajoti apie linksmus dalykus. Tikiuosi ateityje turėsiu darbą kuriame šypsosiuosi, nes dirbsiu su malonumu, o ne tik privalėdama atlikti paskirtas užduotis. Aš mėgstu rašyti, bet labai nemėgstu skaityti. Niekada neskaitau knygų. Tik tada kai privalau jas skaityti mokslui. Todėl mano blog'ai visada trumpi. Mėgstu rašyti eilėraščius, dainas.. Bet niekada nerodau jų niekam. Tik sau. Nes aš esu tobulas žmogus, o tik tobuliem galima matyti tobulas mintis. Juokauju. Nesu didelė savanaudė. Tik kartais.

  Mėgstu gėles. Gaila tik, kad esu joms alergiška. Vis tiek mėgstu. Myliu pasaulį. Bandau rūšiuot. Gerai pavyksta. Dalyvauju šiūkšlių rinkimo akcijose. Tuo tik maža dalele prisidedu prie pasaulio apsaugojimo. Gal Žemė vėl atsigaus..  Arba ne.

  Galvoju apie savo kojas. Kažkodėl. Skauda. Turbūt nusėdėjau. Tai naujas jausmas. Skausmas yra vidinis ir išorinis. Viduje mirti yra daug šūdiniau nei būti sužalotam iš išorės. Nors kita vertus nieko gero išvis būti sužalotam. Na bet jei vis dėl to tai atsitinka - būtinai turite išsipasakoti artimiausiam žmogui. Reikia paguodos, užjautimo ir paramos. Nemoku tylėti. nemokėkit ir Jūs.

  Nenoriu primokinti Jūsų visokiausių nesąmonių tad geriau jau eisiu. Sėkmės visiem.

Su meile, Kwinkė.

這是下雪下雪！

Gyvenimas tai kelias į sieną į kurią kažkada atsitrenksi. Manau šie žodžiai ne prie ko, bet šovė į galvą ir tiek. Tarkim tai be galo meniška ir dėl to aš dabar tapsiu rašytoja.. Yeh.. Kurgi ne.

 Nesuprantu žmonių kurie savo veiksmus nuvertina iki nulinio lygio. Oi. Palaukite. Aš ir pati tokia esu. Ar tai reiškia, kad savęs nesuprantu? Taip. Turbūt taip ir yra. Gyvenu dar tik 14 metų ir per tuos metus spėjau nuveikt visokio mėšlo, bet apie save ir savo jausmus išsiaiškint nespėjau. Gal dėl to, kad pati dar to nesugebu suprasti?. Man reikia gyvenimo mokytojo. O gal aš jį jau turiu? Begalė retorinių klausimų ir pati nesuprantu kam to reikia, bet kiek matau tai mėgstu kalbėtis su baltu lapu ar savo mintimis. Ar tai sveika? - žinoma. Nesu kokia beprotė kuri už šokolado gabaliuką išsižadėtų savo tėvų. Net minties nekyla. Nors žinoma būna akimirkų kada norisi atsikratyti brangiausių pasaulyje žmonių. 

 Rašau šį blog'ą ir geriu karštą kapučino kavą žiūrėdama per langą. Sninga. Tie maži susikristalizavę vandens lašai daro žmones laimingus. Keista. Nors nekenčiu žiemos ir šalčio, bet snaigės man patinka. Kartais tiesiog norisi suskaičiuoti visas krentančias snaiges ir tą skaičių užsirašyti natų sąsuvinyje. Mano dainų kūryba dažniausiai priklauso nuo nuotaikos ar oro. Šiuo metu tikriausiai kurčiau ką nors lyrinio, nes lauke baisiai šalta, o kaip ir sakiau aš nepakeliu šalčio. 

 Oh. Ačiū tau brangus, pilnas kapučino puodeli, kad šildai mane ir saugai nuo peršalimo. Gal tu netyčią mane suprasi.? Bet ką aš čia skiedžiu. Tu juk tik puodelis.. Žodžiu.. 

 Kaip pastebėjot - nemoku kalbėt viena tema, nes mano galvoj tiek daug minčių, kad net nežinau kurią užrašyti, todėl rašau jas visas. Aš žinau, kad dėl to mane mylit, nes aš darau kažką įdomaus. Jei rimtai tai visi mane myli. O jei nemyli - tai aš įsivaizduoju, kad taip yra. Nes aš tai visus myliu. Žinoma sunkiausia mylėti savo priešus kurie yra sugadinę dalelę mano gyvenimo. Bet aš bent jau stengiuosi juos mylėt. Bėje - labai nemėgstu melagių, nors pati tokia esu. Melas yra sušiktas dalykas. Jei tik galėčiau jo atsikratyti.. Na bet manau, kad taip nebus. Deja. Bet aš stengsiuosi... 

Vis gi pasikartosiu. Mėgstu snaiges. Ką tik atsidariusi langą ištiesiau ranką. Tas malonus snaigių prisilietimas rodos išliks mano atmintyje visą gyvenimą. Bet kai snaigių per daug - gaunasi sniegas. Kurio deja aš irgi nelabai mėgstu. Šiandien einant iš mokyklos maudėme vienas kitą sniege. Bet kam tai rūpi. Svarbu visiem buvo linksma.. Bet sniegas.. Ahrrrr.. nemėgstu jo. Kažkodėl jaučiu, kad aš per daug nusišneku, tad gal šiandienai to pakaks.. Iki.

P.S. Mylėkite snaiges! Juk sninga, sninga ! (这是下雪下雪! - sinnga sninga!) 

Su meile, Jūsų Kwinkė.

Vakaro tyloje

Labas vakaras visiems. Niekada gyvenime nesu rašiusi blog'o ir net neįsivaizduoju kaip jį reikia rašyti, bet kaip ir naują knygos puslapį bandysiu atversti savo tikrojo gyvenimo veidą visiems žmonėms kuriems įdomu ką aš galvoju, darau ar gailiuosi. Pirma manau labai svarbus yra prisistatymas. Taigi kas dar nežino mano vardas yra Guoda. Draugai ir pažįstami mane vadina tiesiog Kwinke. Kodėl? - nes taip mane praminė mano buvusi geriausia draugė. Ką tai reiškia? - ir pati norėčiau žinoti. Tai turbūt reiškia mane. Mano esybę.. Esu gimusi 1997 metų birželio antrąją dieną. Tai buvo turbūt viena laimingiausių ir skausmingiausių dienų mano tėvų gyvenime. Skausminga dėl to, nes man buvo diagnozuota sunki ligos forma - "mergaitė be odos". Taip, aš sergu labai sunkia alergijos forma kuri ačiū Dievui jau traukiasi iš mano gyvenimo. Nesiskundžiu, kad man negerai ir neprašau užuojautos. Kokia gimiau - tokia ir esu. Mane mylintys tėvai mane užaugino tokią kokia esu dabar ir esu jiems be galo dėkinga. Aš turiu 18 metų seserį su kuria deja nelabai sutariam. Tikriausiai dėl per didelio stilių nesutampamumo. Gyvenime esu pridariusi begalę blogų darbų dėl kurių dabar gailiuosi, bet manau, kad nereikia žiūrėti į praeitį. Kas buvo - tas. Gyvenu šia diena. Mokykloje daug draugų neturiu. Bet jų ir nereikia. Svarbiausia turiu tuos kurie visada bus šalia kai jų prireiks. O jei ne jie tai mano instrumentai, balsas. Esu muzikantė (kaip ir). Groju sintezatoriumi ir gitara bei būgneliais. Esu solistė ir choristė. Dievinu savo gyvenimo įdomybes: koncertus ir visas klaidas kurias darau. Iš to ir mokausi gyventi. Be to gyventi man padeda mano idealai. Christopher Drew Ingle - Jo muzika, dainų žodžiai, mintys ir kiekviena pasakyta frazė moko mane mylėti, judėti į priekį ir palikti viską kas  bloga praeityje. Jamie Ryan Dee - žmogus mokantis mane būt tuo kuo noriu būti. Nebijoti nieko ir gyventi laimingai. Ir beabėjo Smosh (Ian ir Anthony) - mokantys mane šypsotis ir juoktis iš kiekvienos baisios situacijos. Žinoma aš turiu kelis tikrus draugus, be kurių gyvent tiesiog negalėčiau. Myliu jus. Ir dėkoju už pagalbą. Kas dar...? Na galiu pasakyti tai - esu labai jautri, greit įsižeidžiu, bet kartu ir baisiai mėgstu juokauti ir esu be galo drąsi. Tad jeigu Jūs norite kažką blogo parašyti apie mano blog'us - rašykit į privatą. Labai mėgstu padiskutuoti su tokiais žmonėmis. Net nežinau ką dar galėčiau pridurti. Manau pasimatysime kitame mano prirašytame nesąmonių pilname lape. Tikiuosi mane pažinsit daug geriau nei pažinojote iki šiol.


Su meile, Kwinkė.

P.S. Nepykit už klaidas.