Būna. Pasitaiko.

  "I will never let you fall
I'll stand up with you forever
I'll be there for you through it all

Even if saving you sends me to heaven"

  Būna kartais kai norisi išsirėkti ant kokio medžio ar kokio nors negyvo daikto kuris dėl jokio Tavo sprendimo nepasakys nei vieno blogo žodžio. Gal jis ir nepaguos, bet mūsų psichika supras visą tai kitaip. Užmegs ryšį su negyvu daiktu. Įsivaizduosime, kad jis mus supranta. Kad jis mus guodžia. Kad jis mus girdi. Iš dalies tai gaunasi mažas beprotizmo reiškinys. Bet tai normalu. 

  Kai emocijos liete liejasi iš vidaus. Iš kūno. Iš proto. Tada norisi padaryt kažką beprotiško. Pabėgti nuo visų. Gal būt susižaloti. Bet vėl gi paklauskime savęs: "Kam to reikia?'' "Kodėl aš tai darau?". Kad pagerėtų? Nepasakyčiau, kad po kiekvieno savo isterijos priepolio, naujų žaizdų ar ašarų lietaus pasijusite geriau. Žinoma tuo momentu būna sunku suvaldyti savo emocijas. Savo veiksmus. Bet juk visi mokomės. Nei vienas nėra gimęs su žiniomis. Tam ir gyvename, kad ko nors pasiektume.

  Dabar pagalvokite dėl kokių priežasčių męs išprotėjame, verkiame ar žalojamės? Visi tikriausiai atsakysime, kad tai yra meilė.

•   Meilė daro mus laimingus. Meilė keičia mūsų gyvenimus. Mūsų jausmus. Mūsų protą ir sąmprotą. Meilė  daro mus pakylėtus ir laimingus. Visi žmonės myli ir visus žmones myli. Žmogus be meilės būtų niekas. Taip pat kaip ir gyvūnai.. Bet vis gi kas būna kai žmogus jaučiasi nemylimas, atstumtas? - tada kyla beprotystė. Savaiminis proto atsijungimas, leidimas atsipalaiduoti jausmams ir emocijoms. Ar tai gerai? - ne. Turime mokytis to išvengti. Mokytis to nepatirti... 

            Ir galiausiai kas gi būna kai mus atstumia? - męs pajuntame vienišumo skonį, vienišumo jausmą. Tai dar viena beprotystės priežastis. Jei atstūmė ar paliko - vadinasi nemylėjo. Įsikalkime tai į galvą. (Labai tikiuosi, kad pačiai pavyks kada tai padaryti)..

 

  Antras atsakymas tikriausiai bus mokslai.

•   Mokslai mus mokina gyventi ir rūpintis pačiais savim. Mokina skaičiuoti, skaityti, rašyti.. Moksliai gyvenime užima labai didelę reikšmę. Galbūt didžiausią gyvenimo dalį ar net gi vietą. Bet jeigu mums nesiseka mokytis. Jei mums nesiseka kažko suprast. Pablogėja pažymiai. - męs įnirštame. Męs isterikuojame. Liejame ašaras. Ne be reikalo. Moksliai yra mūsų duona. Duona kurią uždirbame patys ir iš kurios gyvensime ir gyvename. Neapleiskime mokslų ir valdykime emocijas.

  Trečiasis - draugai.

•   Dėl draugų ir pažįstamų kiekvienas paauglys ir suaugusysis aukojasi. Aukojamės visi. Vis gi mes juos mylime kaip savo gyvenimo dalį, kaip savo gyvenimo mokytojus ar juoko ir išsipasakojimų šaltinius. Mes dedame į juos daug vilčių, daug pasitikėjimo. Bet jeigu susipykstame - męs verkiame ir pykstame. Įnirštame ir rėkiame. Ne tik ant tariamo draugo, bet ir ant visų aplinkinių. Kaip tai sustabdyti? - nedaryti nesąmonių, nemeluoti ir nesipuikuoti. Bus nelengva, bet išmokti reikia.

  Taigi čia buvo tik 3 maži faktai dėl kurių męs išprotėjame. Jausmai. Jausmai. Jausmai. Mus valdo jausmai. Kaip Mažas siūlais valdomas lėlytes mus valdo jausmai. Mūsų kraujagyslėmis teka jausmai. Visur jausmai. Viskas jausmai. Męs esame jausmai. Tik ar geri..?

Jūsų Kwinkė.