2013 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Gimimas ir Mirtis.


   Kai kartus skonis užplūsta liežuvio sieneles, o Tu nebežinai ką daryti, nes Tavo gomurį ir kaklą slegia didelis ir sunkus nervų gumulys - pasiduodi. Tu nurašai save patį prieš visus tuos kurie Tave teisė. Kelk galvą, tiesk savo užspaustą kaklą ir elkis taip, kaip valdžia Tau neleidžia elgtis. Juk gyveni dabar. Gyveni šia diena. 

   Po trumpos gyvenimo pertraukos atsisuki į langą, o ten matai tuštumą. Jokių medžių, jokių žmonių. Visi mirę. Miręs tėvas, motina, sūnus ir dukra. Mirė šimtai, tūkstančiai, milijonai. Karas. Jis vyksta ir dabar. Tik mes, žmonės, esame labai keistos ir nesuprantamos figūros, kurios gyvena karo lauke, patys to nežinodami. Mus paslapčia šaudo, karia ir žudo esama aplinka. Ir aš nekalbu apie girtavimus ar cigaretes. Asmeniškai man, artimo žmogaus praradimas yra kaip pasaulio pabaiga, bet kartais aš nesuprantu, kad tai ne pabaiga. Mane dar sutryps ir sušaudys pats gyvenimas. Ta pati prasiskėtusi kek*ė kuri visiems duoda. Užsikrėtei Tu - užsikrėsiu ir aš.

  Nieko nepasakyta, tik paslikos mintys ir gyvenimas. Gimėme mes tam, kad numirtume. Visų kelionės tikslas yra toks pats. Bet ne visi pasirenka kelionės pabaigą savarankiškai. Mūsų organai, kraujagyslės ir nervai mus valdo dabar, bet kai išnyksim - mūsų niekas nebevaldys, būsime laisvi kaip paukščiai, kaip vabalai ar vikšrai. Būsim zombiai. Ir tada mums negalios jokios taisyklės, jokie įstatymai, jokios stiliaus ikonos. Visi skirtingi - visi lygūs. 

   Smegenys sprogsta, o venos pulsuoja krauju. Kartais rodos, kad ausys plyšta, nors klausaisi tylos. Elektriniai medžiai ir gyvūnai. Tai mes. Patys tai sugalvojom, patys čia ir gyvenam.

  Ir kartais rodos, kad numirti būtų geriau nei gyventi. Kartais rodos, kad esi vienui vienas, bet.. Tu vis dar nori gyventi. Vien iš principo, kad įrodytum kitiems, kad esi stiprus, nors viduje žmogaus yra vien košė.
  O kas jeigu aš nebenoriu rodyti principų? kas jeigu noriu išeit...?

 

http://www.youtube.com/watch?v=o_EnUUj7Y7g