Nežinau.

  Sveiki mažieji iškrypėliai. Norėjot kažko naujo ir netikėto iš manęs? - Gausit.
  Nekalbėsiu apie jokias meiles, gyvenimo prasmę ar kitus nuobodžius dalykus apie kuriuos iš manęs išgirstate, bet bandysiu būti savimi. Labiau būti savimi nei kažkada išvis esu buvus.
  Taigi. Man nėra ką veikt ir muzika kurią aš klausau labai užknisa. Šiaip nežinau. Pasižiūriu žemyn ir nieko nematau per savo milžinišką pilvą. Kartais iškyla klausimas: "O gal aš nėščia? Gal tuojau gimdysiu?". Aš vis dar laukte laukiu savo "naujagimio" kuris turbūt kas dieną išeina kartu su mano šūdais (blet).
  O taip. Aš šlykšti. Rar, mažuliai.
  Galėčiau šiaip dabar pavardinti žmones kuriems dėkoju už viską. Turbūt taip ir padarysiu.

• Vaine - ačiū, nepasidavei depresijai;
• Agne - ačiū, kad Tu visada su manim;
• Paša - ačiū už tai, kad kas dieną man paskambini ir visada bandau išgirst ką kalbi;
• Kornelija - ačiū, kad męs abi esam šlykščios, bet kartu ir degradavę daunės mylinčios viena kitą;
• Ignai - ačiū, nes Tu man patinki ir šiaip Tu debilas kaip ir aš;
• Rimvydai - ačiū, nes esi pats geriausias brolis pasaulyje;
• Justinai - ačiū, kad esi vienintelis klasiokas su kuriuo galiu normaliai bendraut;
• Sandra - ačiū už viską. Ačiū, kad męs debilės;
• Arnai - ačiū, kad pabučiavai mane kai to visai nesitikėjau (?);

  Ir šiaip ačiū visi draugai ir nepažįstamieji kurie skaitote, nes šiaip tai jūs esat nuostabūs. Na aš žinoma irgi esu nuostabi. Ačiū.
  Ai dar vienas dalykas - nekenčiu žmonių kurie mane kopijuoja. Plaukus. Auskarus. Rūbus. Žinokit tai jau pradeda normaliai užpist.
  Mėgstu labai nolife'int prie pc. Žaidžiu "plants vs zombies" pastaruoju metu. Groju gal šiek tiek.  Na o kai manęs kas klausia kodėl aš tokia graži nuotraukose tai galiu jums atsakyti - geras fotografas iš kiekvieno šūdo gali padaryti meno šedevrą. Yra ne vienas pavyzdys kai po meet'o bendravimas nutrūksta :DD Tada jau ir pasimato tas jūsų : "myliu Tave iš vidaus, o ne iš išorės :**". Susideginkit.
  Taigi ačiū visiems už dėmesį. Tikiuosi jums patiko. Myliu.

Viso gero, Kwinky.

Sustabdžiau pasaulį. Nugalėjau.

  Kaip skaudu būna priimti žinią. Blogą žinią. Gerą žinią. Beprasmę žinią... Žinią apie žmogų kurį myli. Kurį saugai. Kuriuo domiesi.
  Keista gyventi po saule ir žinoti, kad Tau nėra vietos tarp žmonių ir daiktų kurie glosto aukščiausiems skruostus ir kalbina mielais žodeliais. Keista žinoti, kad Tavo karma suteršta, sutrypta, pamesta. Rodos neturi vietos šiame pasaulyje po saule. Lieki šešėlyje. Lieki tarp šiukšlių. Lieki beprasmybėje. Tada jau rodos, kad Tu neegzistuoji. Kad Tu nekvėpuoji. Kad miršti... Tada atrodo, kad Tu užmirštas ir sutryptas kaip pakelės akmenėlis.
  Bet taip nėra. Nėra ir niekada nebuvo. Tu gali įrodyti savo egzistavimą savo darbais. Savo tikėjimu. Savo valia. Tu gali įgyvendinti savo svajones, savo viltis. Tu gali. Tu turi valią. Stiprią valią.
  Tu esi žmogus. Žmogus turintis pasirinkimo laisvę. Egzistavimo priežastį. Gyvenimo klausymus... Tu esi protingas ir gražus. Tu esi savo idealas. Tu gali pakeisti pasaulį. Savo pasaulį. Kitų pasaulį. Apskritai visą pasaulį. Tu gali mus džiuginti savo darbais.. Arba nuvilti savo klaidomis.. Tu gali priversti mus verkti arba juoktis. O gal pykti..? - Visa tai yra Tavo pasirinkimas, žmogau ir žmona.
  Tikriausiai mintyse savęs paklausėte kodėl merginas vadinu žmonomis?.. Dievas sukūrė vyriškos lyties atstovą ir pavadino jį žmogumi.. Dievas sukūrė moteriškos lyties atstovę ir pavadino ją žmona.. Aš netikiu į Dievą Tėvą, bet tikiu mokslininkų išmintimi ir atradimais iš senųjų amžių. Jeigu senovėje moteris vadino žmonomis tai kodėl ir man nepavadinus moteriškosios lyties atstovių žmonomis? Juk man viskas galima. Galima kaip ir visiem kitiem. Kaip galima ir Tau.
  Liga žudo žmogų iš vidaus, bet taip įduoda jam vidinę laimę ir valią. Pašalina rūstumą iš širdies kupinos pykčio visam pasauliui. Pagydo žmogaus tikėjimą. Bet ar gi liga nėra blogas dalykas? - Yra. Liga graužia mūsų kūną. Liga trupina mūsų skeletą į mažus gabalėlius. Liga iš mūsų atima pasitikėjimą savimi. Bet tik liga mus išmoko kęsti skausmą. Kęsti nemalonius pojūčius. Jaustis kitokiu. Gulėdamas ligos patale galvoji apie viską. Apie tai kas buvo ir tai kas turbūt dar bus. Apie tai ką padarei ne taip ir ką galėtum pataisyti. Liga yra stiprybės praradimas iš išorės, bet stiprybės atsiradimas iš vidaus, tad niekada nebevadink ligotųjų silpnais, nes jie vieninteliai yra daug stipresni už mus visus kartu sudėjus.

  Naktinis gyvenimas leidžia atsipalaiduoti mano protui ir išlieti visus manyje esančius jausmus. Todėl kaskart kalu sau į galvą, kad esu naktinis monstras.. Naktimis aš galėčiau pasakyti žmogui ką jam jaučiu, nes dieną to padaryti nesugebu. Protas rėkia: "TAIP!", o kūnas sako: "NE.". Todėl dienos metu ne visada esu drąsi. Ne visada sugebu pasakyti ar padaryti tai ko noriu. Ne visada sugebu atsiduoti ar atsipalaiduoti.
  Aš kompleksuoju. Kompleksuoju dėl kiekvieno menkniekio. Nemoku kitaip. Bet noriu išmokti. Noriu nekreipti dėmesio į savo stambų kūną ir keturkampį veidą. Noriu neapkalbinėti savęs. Noriu mylėti save visapusiškai. Tokią kokia esu...
  Pavargau. O ir arbata pasibaigė, tad manau jau užteks.. Labanakt, mielieji.

P.S. Mylėkite save tokius kokie esate.

Jūsų, Kwinkė.

大胆不敵な.

  Ir vis gi koks keistas sutvėrimas yra žmogus... Jis turi jausmus. Turi kūną. Turi organus. Turi uoslę bei regą. Turi viską. Viską ką reikia turėti ir ką nori turėti. Jis moka įveikti savo baimę. Moka ištverti skausmą. Moka džiaugtis ir liūdėti. Bet jam vis gi dar trūksta... Trūksta laimės. Sveikatos. Pinigų. Meilės... O man trūksta supratingumo. Supratingumo iš žmonių kuriems kažką reiškiu. Žmonėms kuriems rūpiu.

  Gyvenu tik vieną kartą. Bandau ir bandysiu viską ką ar ko norėsiu. Važiuosiu į kitus miestus, bučiuosiuosi su žmonėmis kuriuos norėsiu bučiuoti, kursiu muziką kokią norėsiu kurti, būsiu tuo kuo noriu būti. Nes tai aš...

   Norėčiau išmokti skaityti kitų žmonių mintis. Nenorėčiau jų vogti. Norėčiau tik skaityti. Suprasti ką jie mano apie mane, apie mano išvaizdą. Norėčiau žinoti ką apie mane galvoja žmonės. Žmonės kurie man iš tikro labai patinka...

  Man patinka. Aš myliu. Aš gerbiu ir saugau. Aš globoju.

  Nesvarbu kaip dabar jaučiuosi ir apie ką galvoju. Tiesiog žinau kad esu saugi. Saugi su juo. Saugi su jais.

  Ir šiandien mano mintys tikrai nesuprantamos. Šiandien tiesiog kitokia diena. Diena kurią praleidau su žmogučiu. Mielu žmogučiu iš kito miesto. 

  Aplankiau Vilnių. (Manau teks dažniau jame lankytis.) Ir be abejo gerai praleidau laiką nors oras buvo tam labai nepalankus. Mano plaukai buvo siaubingi, akys apibėgę tušu.. Dar niekada gyvenime taip klaikiai nesu atrodžiusi kaip atrodžiau šiandien..  Tiek to. Jei mylėsi mane - priimsi tokią kokia esu visais gyvenimo atvejais.. Argi ne?..

  Vis dar jaučiu tą karštą kapučino kavos skonį savo burnoje. Tą lietų ir vėją darkančius mano plaukus. Ir tą jaudulį atvažiuojant ir išvažiuojant. 

  Tikriausiai per dažnai savęs klausiu: "kodėl?". Kodėl taip o ne kitaip? Kodėl jis toks o ne kitoks? Kodėl aš taip kvailiai pasielgiau? Kodėl taip pasirodė ar buvo? Kodėl? - nežinau. Turbūt taip reikėjo. Turbūt aukščiausiasis teismas taip nusprendė. Nusprendė išmėginti. Nusprendė padaryti kaip yra dabar.

 Ir vis gi aš myliu Jį. Myliu ją. Myliu juos.

Gero vakaro mielieji. Mylėkit ir mylėkitės.

P.S. 大胆不敵な. - Bebaimis.

dėkoju už dėmesį.. Jūsų Kwinkė..

Žalia, mėlyna, raudona, violetinė, geltona...

  Tas malonus jausmas kai kažkam rūpi, kažkas Tave myli, Tavimi rūpinasi. Tie mieli žodžiai - "kaip Tu? Aš jaudinausi dėl Tavęs.." ir visos tos nesąmonės yra taip nuostabu.. Nuostabiau už žodį: MYLIU, nes dažniausiai šis žodis nėra vartojamas teisingai. Nėra įvertintas teisingai. Nėra sąžiningas. Bet šiame v'loge nenoriu kalbėt apie MEILĘ. Nereikia.

  Lego kaladėlės kaip ir mūsų visų gyvenimai: spalvotos. Gražios. Žaismingos.. Bet kampuotos. Aštrios. Kiekviena kaladėlė priklauso nuo kitos kaladėlės. Norint, kad statinys būtų tvirtas - jame turi būti daugybė spalvotų kaladėlių sudėtų viena ant kitos. Kaip ir gyvenimas. 

  Priklausome nuo kitų žmonių. Nuo žmonių su skirtingomis kalbomis, skirtingomis odos spalvomis, skirtingomis istorijomis. Galų gale jei apsiribosime tik tarp savo šalies reikalų, tarp savo gyvenimo reikalų - visi pažįstami, giminės ar draugai turi skirtingas istorijas. Istorijas priklausančias jiems patiems. Ne visada "švarias", "gražias", ne visada mielas, bet ir "blogas"... Visi esame skirtingi. Tokie ir turime būti. Bet męs turime papildyti vieni kitus savo privalumais ir savo trūkumais. Savo įžeidimais kitiems žmonėms tik žeminsime save pačius.

  Melas. Patyčios. Pašaipos. Muštynės. Ašaros. Neapykanta..Visi žinome kas sieja šiuos žodžius. Bet kodėl gi męs tai darome? Kodėl skaudiname silpnesnius? Kodėl juokiamės iš kitų nelaimės? Kodėl? Kam to reikia? - Gal tam, kad būtume "kietesni"? O gal tam, kad parodytume savo neišprūsimo lygį? Aš nesuprantu. Ar męs norime apginti savo kvailą makaulę nuo silpnesnių už mus? Tipo - "Va aš jau pasišaipiau iš jo, dabar aš kietas. Mylėkit mane." ? Taip? - Manau taip. Neneigiu, kad pati to nedariau, bet sakau jums atvirai - nebeliko noro daryti nieko blogo kitiems. Aš nieko blogo ir nedarau. Ir nedarysiu. Pasižadu, nes nenoriu griauti savo tvirtai pastatyto lego namo. Namo kurį jūs patys padėjote pastatyti.

  Arbata, muzika ir mintys apie pasaulį. Apie karmą. Apie religiją. Gerus dalykus.. Kaip aš tai mėgstu. Mėgstu viską. Viską kas tyra. Viską kas gražu.. Vaiko gimimas. Vandens lašas ištroškusio žmogaus burnoje. Praregėjimas neregiui. Muzikos išgirdimas kurčiajam.. 

  Aš tikiu stebuklais. Tikiu magija. Tikiu horoskopais. Tikiu savimi ir savo draugais. Tikiu, kad galiu padaryti begalę dalykų ir darau tai. Įvykdau tai. "Viltis miršta paskutinė" . Visada taip buvo ir bus. Ir niekada nebus kitaip. Niekada. 

  Tad saugokit visi savo lego namelius.Savo spalvotas kaladėles. Savo gyvenimus. Nedarykite neapgalvotų ir skubių sprendimų ir apie viską labai rimtai pagalvokite. Myliu jus.

  Tikėkite, mielieji ir bus patikėta jumis.

Visuomet Jūsų - Kwinkė.

Akys..Nosis..Ir burna..

  Esu gera. Visada tokia buvau. Mokėjau kvėpuoti. Vaikščioti. Džiaugtis gyvenimu. Mokėjau ir moku. Noriu dalintis tai su kitais žmonėmis. Su Tavimi. Su JUO. Su Jais. 

  Gyvenu ne dėl savęs, o dėl kitų. Džiaugiuosi ką man atneša saulė ir lietus. Džiaugiuosi vandeniu ir žeme. Geriuosi meile. Meile sau. Meile kitiems. Meile JAM ir Jai. Jūs visi man esate svarbūs. Maži mano pipiriukai aštrinantys mano gyvenimą ir darantį jį įdomesniu. Dėkoju už viską. Už tai, kad egzistuojat...

  Kiekvienas turime gerąsias ir blogąsias puses. Mano geroji pusė atverta kiekvienam iš Jūsų, mano mielieji. O blogoji - tik kai kuriems. Nors myliu visus pasaulio žmones, bet kai kurie nusipelno mano neapykantos. Bet ir juos myliu. (skirta Lukui) .   

  Man dažnai būna šalta. Neturiu žmogaus kuris mane sušildytų, paguostų.. Tiksliau jo neturėjau. Dabar jau Turiu. Vainė, Lorė, Ignas, Sandra, Agnė, Rimvis... Labai Jums dėkoju. Visus Jus labai myliu ir žemai lenkiuosi, kad padedate man. 

  Būsiu atvira - šiomis dienomis nesuprantu savęs, bet man gera. Man smagu. Man linksma. Bet aš bijau. Bijau meilės. Bijau jausmų. Bijau žodžių ir veiksmų. Bijau..

  Dar viena sudužus stiklo šukė krintanti man tiesiai į šaltus delnus ir supjaustanti mano rankas. Dar viena išlieta sūri ašara dėl VISO PASAULIO, dėl gyvenimo, dėl jausmų. Dėl visko ką gyvenime patyriau ir patyrsiu dėkoju savo tėvams ir savo draugams.. Pačiai sau..

  Ir vis gi aš dar nenoriu užaugti. Pasenti. Numirti. Noriu gyventi. Gyventi su mylimu žmogumi. Su žmogumi kuris žino apie mane viską. Kuris gali man padėti ir patarti. Kuris gali mane negyvai nugirdyti ir paguldęs į lovą knisti man protą, kad aš jam vis dar graži. Kuris rytais žiūrėdamas į mano suveltus plaukus ir užtinusias akis sakytų kaip mane myli. Ir kuris man niekada nemeluotų ir manim tikėtų, kad ir kas be nutiktų.

  Muzika.. Tik ji mane šiuo metu ramina. Tik ji man šiuo metu padeda...

P.S. Blog'as skirtas - Lorei. Myliu Tave, mažyt.

Meluoti - negarbinga. Meluoti - negražu...

  Ir vis gi ką gi Tu pasieksi sukurdamas savo melo pasaulėlį kuriame atrodysi kaip didvyris? - ogi nieko, brangusis. Tik pašiepą kai visi suisipras, kad knisi protą.. Kam gi Tau kvaileli to reikia? Ką gi Tu tuo įrodysi?

  Pati esu melagė. Nesiginčysiu. Bet aš tikrai pagauta meluojant prisipažinu ir neknisu proto, kad aš tikrai darau tą ar tą.. Jezau kaip tokių žmonių nemėgstu.. Net gi labai. Žiauriai.. Neapknečiu. Nors ir sakoma: "nepagautas - ne vagis".. Bet jis pagautas ir vis tiek meluoja. Tai gi ką gi Tu pasieksi, mielasis? Ką? Mane apgavai - neapgaudinėk kitų.. Būk atviras. Turėk sielą. Turėk sąžinę.. Galvok apie savo Karmą..

  Vis gi juk turi žmonių kurie Tave myli. Buvau ir aš viena iš jų kol nepradėjai įtraukinėt manęs į savo melo pasaulėlį.. Jezuliau brangiausias.. Gal dabar suprasi kaip jaučiuosi? Gal dabar baigsi visiem meluot - tame tarpe ir sau.. Brangusis.. Susiprask. Pagaliau susiprask..

P.S. Šis įrašas sukurtas vienam žmogiukui nuo kurio man kyla juokas :D*

 

Foto pvadinimu: Kwinkė melo pasaulėlį ;*

Suklydau.

  Įspėjimas: Rašinyje yra panaudoti necenzūriniai žodžiai.

Aš dažnai klystu. Gal būt net dažniau nei kiti žmonės. Nei visi žmonės. O gal ir ne visi, bet dauguma. Bet aš vis tiek myliu save ir savo gyvenimą. Manau to užtenka. Man negalima susižavėti niekuo. Aš per jauna tam. Per jauna suprasti ir realizuoti. Nors gal ir ne. Bet mano manymu - taip. 

  Aš per daug galvoju. Visada daug galvojau ir turbūt galvosiu. O gal tai tik paauglystė? - tikiuosi. Noriu būti "normali". Kaip visi. Suvokti pasaulį ir matyti jį kaip visi "normalūs" žmonės. Nenoriu įsigilint į smulkmenas. Nenoriu visko "imti į širdį", nes tai žiauriai užknisa. 

  Gyvenimas didelis šūdo gabalas kuriame turiu gyventi. Egzistuoti.. 

  Kartais atrodo, kad būtų labai gerai nustoti kvėpuoti. Išnykti. Negalvoti. Neegzistuoti.. Arba norėtųsi, kad nebūtų nieko panašaus į klaustukus ir klausimus. Kad visi viską žinotų. Nedarytų klaidų.. Norisi, kad viskas būtų idealu. Jokių žmogžudysčių, prievartavimų, melo, ašarų.. Bet taip nebus. Niekada nebuvo. Nors bent animaciniuose filmuose. Bet ir ten dažniausiai nepamatysi vien gero. Smurtas. Pavydas. Išdavystės. Muštynės. Kraujo praliejimas... Ir galiausiai skaudžiausias ir gražiausias dalykas MEILĖ. 

  Kaip norėčiau suprasti žodį "MEILĖ"... Norėčiau jį skirti nuo "SUSIŽAVĖJIMO". Žinau, kad paaugsiu ir suprasiu.. Žinau, kad sugebėsiu. Tik dabar nesugebu. Nemoku. Nesuprantu... Savo supistais prisipažinimo būdais sugriaunu viską ką buvau pastačius iki šiol.. IR VISADA TAIP.

  Kodėl visada tai nutinka man? Kodėl man? Kodėl turiu depresuoti dėl nieko? Dėl visko.? Kodėl? Nebepakeliu jau savo kvailų minčių apie nieką. Apie tuštumą. O gal apie ateitį?

  Ahhhhrr... Tos emocijos. Kartais rimtai susimąstau apie savižudybę. Bet kam to reikią? Ką aš tuo įrodysiu? - ogi nieko. Tik nuvilsiu savo artimuosius. Pasmerksiu savo ateitį. Praeitį. Gyvenimą.. Viską kas buvo gražu ir svarbu. O gal ne? - nemanau. Vis gi myliu save. 

  Niekada neturėjau idealios figūros. Idealaus veido. Gražių akių. Mažos nosytės. Baltų kaip perliukai dantukų. Ilgų kojų. Spindinčios odos. Ilgų plaukų.. Niekada nebuvau gražuolė. Turbūt ir nebūsiu. Nors gal taip ir geriau? - nemanau. Net būdama netobula aš sugebu skaudint žmones kurie "PAMILSTA" o gal "SUSIŽAVI" manimi.. Nieko gero iš viso šito klampaus šūdo nebus. Niekada nebuvo.

  Kaip Vainės blog'e rašoma - aš tik medžiojama lėlytė kuri pasiduoda savo emocijoms ir jausmams. Pasimetimas.. Totalus pasimetimas tarp šio supisto pasaulio. Sukruštoj galvoj - sukruštos mintys... Durni sapnai ir liūdni atsiminimai..

  Šiomis dienom aš tiesiog esu energetinė vampyrė. Visiem kam būna gerai, pabendravus su manim - pablogėja. Kodėl tai nutiko būtent man? Kodėl aš tokia? Kodėl aš tai darau kitiem..? Jau geriau pati save žudyčiau iš vidaus nei skriausčiau kitus savo supistom nesąmonėm...

  Ir vis gi man kai kas padeda. Tai Anime. Anime perimantis mano blogus jausmus ir liūdnas emocijas. Gal taip ir geriau? O gal ne? .. Aš nebežinau.. Nebežinau..

  Pavargau gyvent. Pavargau kvėpuot. Užmiršau kaip reikia atsiprašyt. Pavargau egzistuot.. Uždusau. Paskendau. Suglumau... Aš išnykau. Išnykau kaip žmogus. Kaip dvasia... Bet aš prisikelsiu. Pažadu.. Aš visada prisikeliu, mielieji...

P.S. "Aš niekada negalvojau apie savižudybę. O jei galvojau tai... Ne. Negalvojau." (K.R.)

Jūsų - Kwinkė.