Sustabdžiau pasaulį. Nugalėjau.

  Kaip skaudu būna priimti žinią. Blogą žinią. Gerą žinią. Beprasmę žinią... Žinią apie žmogų kurį myli. Kurį saugai. Kuriuo domiesi.
  Keista gyventi po saule ir žinoti, kad Tau nėra vietos tarp žmonių ir daiktų kurie glosto aukščiausiems skruostus ir kalbina mielais žodeliais. Keista žinoti, kad Tavo karma suteršta, sutrypta, pamesta. Rodos neturi vietos šiame pasaulyje po saule. Lieki šešėlyje. Lieki tarp šiukšlių. Lieki beprasmybėje. Tada jau rodos, kad Tu neegzistuoji. Kad Tu nekvėpuoji. Kad miršti... Tada atrodo, kad Tu užmirštas ir sutryptas kaip pakelės akmenėlis.
  Bet taip nėra. Nėra ir niekada nebuvo. Tu gali įrodyti savo egzistavimą savo darbais. Savo tikėjimu. Savo valia. Tu gali įgyvendinti savo svajones, savo viltis. Tu gali. Tu turi valią. Stiprią valią.
  Tu esi žmogus. Žmogus turintis pasirinkimo laisvę. Egzistavimo priežastį. Gyvenimo klausymus... Tu esi protingas ir gražus. Tu esi savo idealas. Tu gali pakeisti pasaulį. Savo pasaulį. Kitų pasaulį. Apskritai visą pasaulį. Tu gali mus džiuginti savo darbais.. Arba nuvilti savo klaidomis.. Tu gali priversti mus verkti arba juoktis. O gal pykti..? - Visa tai yra Tavo pasirinkimas, žmogau ir žmona.
  Tikriausiai mintyse savęs paklausėte kodėl merginas vadinu žmonomis?.. Dievas sukūrė vyriškos lyties atstovą ir pavadino jį žmogumi.. Dievas sukūrė moteriškos lyties atstovę ir pavadino ją žmona.. Aš netikiu į Dievą Tėvą, bet tikiu mokslininkų išmintimi ir atradimais iš senųjų amžių. Jeigu senovėje moteris vadino žmonomis tai kodėl ir man nepavadinus moteriškosios lyties atstovių žmonomis? Juk man viskas galima. Galima kaip ir visiem kitiem. Kaip galima ir Tau.
  Liga žudo žmogų iš vidaus, bet taip įduoda jam vidinę laimę ir valią. Pašalina rūstumą iš širdies kupinos pykčio visam pasauliui. Pagydo žmogaus tikėjimą. Bet ar gi liga nėra blogas dalykas? - Yra. Liga graužia mūsų kūną. Liga trupina mūsų skeletą į mažus gabalėlius. Liga iš mūsų atima pasitikėjimą savimi. Bet tik liga mus išmoko kęsti skausmą. Kęsti nemalonius pojūčius. Jaustis kitokiu. Gulėdamas ligos patale galvoji apie viską. Apie tai kas buvo ir tai kas turbūt dar bus. Apie tai ką padarei ne taip ir ką galėtum pataisyti. Liga yra stiprybės praradimas iš išorės, bet stiprybės atsiradimas iš vidaus, tad niekada nebevadink ligotųjų silpnais, nes jie vieninteliai yra daug stipresni už mus visus kartu sudėjus.

  Naktinis gyvenimas leidžia atsipalaiduoti mano protui ir išlieti visus manyje esančius jausmus. Todėl kaskart kalu sau į galvą, kad esu naktinis monstras.. Naktimis aš galėčiau pasakyti žmogui ką jam jaučiu, nes dieną to padaryti nesugebu. Protas rėkia: "TAIP!", o kūnas sako: "NE.". Todėl dienos metu ne visada esu drąsi. Ne visada sugebu pasakyti ar padaryti tai ko noriu. Ne visada sugebu atsiduoti ar atsipalaiduoti.
  Aš kompleksuoju. Kompleksuoju dėl kiekvieno menkniekio. Nemoku kitaip. Bet noriu išmokti. Noriu nekreipti dėmesio į savo stambų kūną ir keturkampį veidą. Noriu neapkalbinėti savęs. Noriu mylėti save visapusiškai. Tokią kokia esu...
  Pavargau. O ir arbata pasibaigė, tad manau jau užteks.. Labanakt, mielieji.

P.S. Mylėkite save tokius kokie esate.

Jūsų, Kwinkė.