Aš dažnai klystu. Gal būt net dažniau nei kiti žmonės. Nei visi žmonės. O gal ir ne visi, bet dauguma. Bet aš vis tiek myliu save ir savo gyvenimą. Manau to užtenka. Man negalima susižavėti niekuo. Aš per jauna tam. Per jauna suprasti ir realizuoti. Nors gal ir ne. Bet mano manymu - taip.
Aš per daug galvoju. Visada daug galvojau ir turbūt galvosiu. O gal tai tik paauglystė? - tikiuosi. Noriu būti "normali". Kaip visi. Suvokti pasaulį ir matyti jį kaip visi "normalūs" žmonės. Nenoriu įsigilint į smulkmenas. Nenoriu visko "imti į širdį", nes tai žiauriai užknisa.
Gyvenimas didelis šūdo gabalas kuriame turiu gyventi. Egzistuoti..
Kartais atrodo, kad būtų labai gerai nustoti kvėpuoti. Išnykti. Negalvoti. Neegzistuoti.. Arba norėtųsi, kad nebūtų nieko panašaus į klaustukus ir klausimus. Kad visi viską žinotų. Nedarytų klaidų.. Norisi, kad viskas būtų idealu. Jokių žmogžudysčių, prievartavimų, melo, ašarų.. Bet taip nebus. Niekada nebuvo. Nors bent animaciniuose filmuose. Bet ir ten dažniausiai nepamatysi vien gero. Smurtas. Pavydas. Išdavystės. Muštynės. Kraujo praliejimas... Ir galiausiai skaudžiausias ir gražiausias dalykas MEILĖ.
Kaip norėčiau suprasti žodį "MEILĖ"... Norėčiau jį skirti nuo "SUSIŽAVĖJIMO". Žinau, kad paaugsiu ir suprasiu.. Žinau, kad sugebėsiu. Tik dabar nesugebu. Nemoku. Nesuprantu... Savo supistais prisipažinimo būdais sugriaunu viską ką buvau pastačius iki šiol.. IR VISADA TAIP.
Kodėl visada tai nutinka man? Kodėl man? Kodėl turiu depresuoti dėl nieko? Dėl visko.? Kodėl? Nebepakeliu jau savo kvailų minčių apie nieką. Apie tuštumą. O gal apie ateitį?
Ahhhhrr... Tos emocijos. Kartais rimtai susimąstau apie savižudybę. Bet kam to reikią? Ką aš tuo įrodysiu? - ogi nieko. Tik nuvilsiu savo artimuosius. Pasmerksiu savo ateitį. Praeitį. Gyvenimą.. Viską kas buvo gražu ir svarbu. O gal ne? - nemanau. Vis gi myliu save.
Niekada neturėjau idealios figūros. Idealaus veido. Gražių akių. Mažos nosytės. Baltų kaip perliukai dantukų. Ilgų kojų. Spindinčios odos. Ilgų plaukų.. Niekada nebuvau gražuolė. Turbūt ir nebūsiu. Nors gal taip ir geriau? - nemanau. Net būdama netobula aš sugebu skaudint žmones kurie "PAMILSTA" o gal "SUSIŽAVI" manimi.. Nieko gero iš viso šito klampaus šūdo nebus. Niekada nebuvo.
Kaip Vainės blog'e rašoma - aš tik medžiojama lėlytė kuri pasiduoda savo emocijoms ir jausmams. Pasimetimas.. Totalus pasimetimas tarp šio supisto pasaulio. Sukruštoj galvoj - sukruštos mintys... Durni sapnai ir liūdni atsiminimai..
Šiomis dienom aš tiesiog esu energetinė vampyrė. Visiem kam būna gerai, pabendravus su manim - pablogėja. Kodėl tai nutiko būtent man? Kodėl aš tokia? Kodėl aš tai darau kitiem..? Jau geriau pati save žudyčiau iš vidaus nei skriausčiau kitus savo supistom nesąmonėm...
Ir vis gi man kai kas padeda. Tai Anime. Anime perimantis mano blogus jausmus ir liūdnas emocijas. Gal taip ir geriau? O gal ne? .. Aš nebežinau.. Nebežinau..
Pavargau gyvent. Pavargau kvėpuot. Užmiršau kaip reikia atsiprašyt. Pavargau egzistuot.. Uždusau. Paskendau. Suglumau... Aš išnykau. Išnykau kaip žmogus. Kaip dvasia... Bet aš prisikelsiu. Pažadu.. Aš visada prisikeliu, mielieji...
P.S. "Aš niekada negalvojau apie savižudybę. O jei galvojau tai... Ne. Negalvojau." (K.R.)
Jūsų - Kwinkė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą