Nors imk ir numirk.. Paukštis.

  Kai viskas būna taip sušiktai sušikta, kai norisi pabėgt kažkur toli nuo nepakeičiamo žiauraus pasaulio - Tau į nugarą peiliu bado brangiausieji. Žmogus kurio nenorėjau prarast - pasitraukė. Daiktai kurių nenorėjau prarast - dingo. Pažymiai kurių nenorėjau gaut - sudraskė mano pažymių knygelę. Kodėl? Kodėl būtent man?

  Dievai žiūrintys į mane iš viršaus kvatoja. Jie suka mano gyvenimo ratą linkme kuria aš nenoriu eit. Sustokite pagaliau! Baikite mane kankint!

  Aš klykiu kaip apsėstoji per egzorcizmo seansą. Paleiskite! Pagaliau baikite! - bet jie manęs neklauso. Jie nepaklusta man... Aš nebenoriu gyventi skylėje pilnoje sumaišties ir galvos pametimo...

  Nuoga krūtinė ir apnuogintas kūnas neša didelį pelną turčiams ištroškusiems sekso. O ką męs darysime? O kaip mes gausime savo pinigus? Juk vien mokslo neužtenka. Turi būti 60x90x60 apimties ir turėti idealų veidą kuriame tikriausiai 5 kilogramai pudros ir kitokio špakliaus.

  Nenoriu būt tikra kale, bet aš kovosiu už savo vietą po saule. Pečiais, kelieniais ir alkūnėmis brausiuosi pro kiaules dergiančias visur kur pakliūna. Išsitepliosiu mešlu kurį patys padarėme ir vis dar darome. Man gėda, kad aš išvis gyvenu. Galėjau mirti. Senai mirti ir nežinoti ką reiškia žiaurumas, ignoravimas, nekalbėjimas. Nenorėjau jausti jausmų traumų ir nuotaikų kaitos. Nenorėjau įsimylėti žmonių kuriems ant manęs giliai nusišikti. Nenorėjau. Bet taip jau yra, kad esu savo tėvų meilės vaisius. Turiu gyventi. Jei ne dėl savęs tai dėl jų arba visų kuriems dar kažkiek rūpiu.

  Pykčio ašaros kaupiasi veide. Ant ko aš pykstu? Ant visų. Ant žmonių kurie tik žaidžia su manimi. Ant gyvūnų kurie ėda nekaltą grobį. Ant televizijos, interneto bei radijų per kuriuos matome ar girdime visokį šlamštą kuris ir pasigliamžia visą kietą košę kuri buvo mūsų galvoje. Aš pykstu ant savęs. Kodėl? - nes nepatinku žmonėms kuriems noriu patikti. Todėl, kad nepritampu prie žiaurios minios. Todėl, kad gyvenu mele. Todėl, kad eilinį kartą man išpiso protą nesveiki žmonės su nesveikais žodžiais. Nebegaliu pakesti viso šito. 

  MYLIU. Garsiai rėksiu. Myliu!!! Taip. Tik jis manęs nemyli. Tik jis manim naudojasi. Tik jis man meluoja. Tik jam giliai nusišikt. Nu ir pohuj - pasakiau ir pati nepatikėjau. Ne, man ne pohuj. Aš irgi turiu jausmus kurių nenorėčiau turėti ir kurių nemoku tramdyti... Heh.. Sunku man čia rašyti visam pasauliui ką jaučiu. Tiesiog supraskite, jog ir tokios baisios kalės kaip aš dar kažką jaučia...

Ačiū už sugaištą laką. 

Pagarbiai jūsų - Kwinkė.

Ištinę lūpų kampučiai norintys pasiekti vaflio kraštą.

  Po sunkios darbo ar mokslo dienos Tu grįžti namo, atsisėdi ant klozeto dangčio ir žiūri į lašantį kriauklės vandenį. Nieko nedarydamas. Tau būna nesvarbu kokia tai aplinka, koks tai kvapas, kokios mintys sukasi Tavo galvoje...Tu tiesiog sėdi ir džiaugiesi jog šį rytą pabudai, jog išgyvenai dar vieną sunkią dieną... Toks malonus jausmas užplūsta Tavo kūną. Amžina metafora ir ramuma. Tu džiaugiesi mažu voru kopiančiu ant klozeto sienų padarytu voratinkliu. Ir Tau visiškai nesinori prabusti iš šio nuostabaus sapno, bet Tu pabundi ir grįžti atgal į realybę. O realybėje Tavęs laukia žmonės kuriems Tu nepatinki, daiktai kurie Tave žeidžia, mokslai kurių nenori mokytis... Bet po kurio laiko vėl metafora, vėl ramuma. Ir taip Tu gyveni. Su kiekviena diena Tu mokaisi greičiau pasiekti savo laimės viršūnę. Ir Tau pavyksta. Bet po to vėl nuosmukis. Ir vėl pakylimas. Viskas taip neįtikėtinai panašu į amerikietiškus kalnelius...

  Pamažu Tavo galva sunkėja ir Tavo akys merkiasi. Tau sunku pakelti visą įtampą šeimoje, gyvenime. Ir tada atsiranda žmogus. Žmogus kurio Tu nematei ilgus metus. Žmogus kuris turbūt nieko apie Tave nežino ir nenori žinoti, bet Tu kažko tikiesi. Lyg rodos kažkas stebuklingo nutiks. Ir nenutinka. Viskas baigiasi taip pat greitai kaip ir prasidėjo. bet Tu iškelta galva žengi didingu žingsniu pirmyn. Nesigręži atgal. Žingsniuoji. Tyliai pakreipi galvą ir pasakai sau NE. Nes Tu gali padaryti tai pats.

Mylėkit ir mylėkitės.

Kwinkė.

Apibūdinimai.

 Lyg rodos svaigsta galva nuo gražaus pasaulio bei nuostabios aplinkos. Nors rodos imk ir bėk į tolimą kraštą pasižmonėti ir apsišviesti. Bet, kad būtų taip lengva kaip įsivaizduojame..
 Pasaulis sukasi, o Tu stovi vietoj. Kaip žaliuojantis medis kurio šakose čiulba paukščiai simbolizuojantys laisvę. Bet ar jie laisvi? - ne. Prie jų mažų, gležnų kojyčių yra pririštas nematomas siūlelis traukiantis paukštį atgal į realybę. Paukščiai bando ant to mažo nematomo siūlelio pasikarti, bet jis neleidžia. Jis nori, kad gyventų visa kas yra gyva. Paukščiai bando nutraukti nematomą siūlelį, bet jis netrūksta, nes jis nenori palikti vienišos sielos. Paukščiai bando susižaloti į mažą nematomą siūlelį, bet siūlelis tik nusišypso ir virsta malonumus teikiančia maža plunksnele iškritusia iš paukščio sparno. Banalu.
  Norisi apsilieti šaltu vandeniu ir pasprinkti lediniu jo purslu, bet neišeina. Atrodo ponas Dievas to neleidžia.
Myliu jus taip pačiai kaip jūs mylite patys save.

Kwinky.