Po sunkios darbo ar mokslo dienos Tu grįžti namo, atsisėdi ant klozeto dangčio ir žiūri į lašantį kriauklės vandenį. Nieko nedarydamas. Tau būna nesvarbu kokia tai aplinka, koks tai kvapas, kokios mintys sukasi Tavo galvoje...Tu tiesiog sėdi ir džiaugiesi jog šį rytą pabudai, jog išgyvenai dar vieną sunkią dieną... Toks malonus jausmas užplūsta Tavo kūną. Amžina metafora ir ramuma. Tu džiaugiesi mažu voru kopiančiu ant klozeto sienų padarytu voratinkliu. Ir Tau visiškai nesinori prabusti iš šio nuostabaus sapno, bet Tu pabundi ir grįžti atgal į realybę. O realybėje Tavęs laukia žmonės kuriems Tu nepatinki, daiktai kurie Tave žeidžia, mokslai kurių nenori mokytis... Bet po kurio laiko vėl metafora, vėl ramuma. Ir taip Tu gyveni. Su kiekviena diena Tu mokaisi greičiau pasiekti savo laimės viršūnę. Ir Tau pavyksta. Bet po to vėl nuosmukis. Ir vėl pakylimas. Viskas taip neįtikėtinai panašu į amerikietiškus kalnelius...
Pamažu Tavo galva sunkėja ir Tavo akys merkiasi. Tau sunku pakelti visą įtampą šeimoje, gyvenime. Ir tada atsiranda žmogus. Žmogus kurio Tu nematei ilgus metus. Žmogus kuris turbūt nieko apie Tave nežino ir nenori žinoti, bet Tu kažko tikiesi. Lyg rodos kažkas stebuklingo nutiks. Ir nenutinka. Viskas baigiasi taip pat greitai kaip ir prasidėjo. bet Tu iškelta galva žengi didingu žingsniu pirmyn. Nesigręži atgal. Žingsniuoji. Tyliai pakreipi galvą ir pasakai sau NE. Nes Tu gali padaryti tai pats.
Mylėkit ir mylėkitės.
Kwinkė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą