Gimimas ir Mirtis.

   Kai kartus skonis užplūsta liežuvio sieneles, o Tu nebežinai ką daryti, nes Tavo gomurį ir kaklą slegia didelis ir sunkus nervų gumulys - pasiduodi. Tu nurašai save patį prieš visus tuos kurie Tave teisė. Kelk galvą, tiesk savo užspaustą kaklą ir elkis taip, kaip valdžia Tau neleidžia elgtis. Juk gyveni dabar. Gyveni šia diena. 

   Po trumpos gyvenimo pertraukos atsisuki į langą, o ten matai tuštumą. Jokių medžių, jokių žmonių. Visi mirę. Miręs tėvas, motina, sūnus ir dukra. Mirė šimtai, tūkstančiai, milijonai. Karas. Jis vyksta ir dabar. Tik mes, žmonės, esame labai keistos ir nesuprantamos figūros, kurios gyvena karo lauke, patys to nežinodami. Mus paslapčia šaudo, karia ir žudo esama aplinka. Ir aš nekalbu apie girtavimus ar cigaretes. Asmeniškai man, artimo žmogaus praradimas yra kaip pasaulio pabaiga, bet kartais aš nesuprantu, kad tai ne pabaiga. Mane dar sutryps ir sušaudys pats gyvenimas. Ta pati prasiskėtusi kek*ė kuri visiems duoda. Užsikrėtei Tu - užsikrėsiu ir aš.

  Nieko nepasakyta, tik paslikos mintys ir gyvenimas. Gimėme mes tam, kad numirtume. Visų kelionės tikslas yra toks pats. Bet ne visi pasirenka kelionės pabaigą savarankiškai. Mūsų organai, kraujagyslės ir nervai mus valdo dabar, bet kai išnyksim - mūsų niekas nebevaldys, būsime laisvi kaip paukščiai, kaip vabalai ar vikšrai. Būsim zombiai. Ir tada mums negalios jokios taisyklės, jokie įstatymai, jokios stiliaus ikonos. Visi skirtingi - visi lygūs. 

   Smegenys sprogsta, o venos pulsuoja krauju. Kartais rodos, kad ausys plyšta, nors klausaisi tylos. Elektriniai medžiai ir gyvūnai. Tai mes. Patys tai sugalvojom, patys čia ir gyvenam.

  Ir kartais rodos, kad numirti būtų geriau nei gyventi. Kartais rodos, kad esi vienui vienas, bet.. Tu vis dar nori gyventi. Vien iš principo, kad įrodytum kitiems, kad esi stiprus, nors viduje žmogaus yra vien košė.
  O kas jeigu aš nebenoriu rodyti principų? kas jeigu noriu išeit...?

 

http://www.youtube.com/watch?v=o_EnUUj7Y7g

Kaip paleist Tave?..

  Šlapios pagalvės ir tylūs lovos kampučiai šnibžda, kad Tu miršti. Labai tyliai, lėtai bei sunkiai. Tu atrodai persimainęs kaip zombis, nepastebi aplinkinių. Susikoncentruoji į save. Bandai įtikinti savo kūną, kad esi gyvas, bet širdyje žinai, kad miršti.. Visos Tavo paslaptys išvysta pasaulį, visos Tavo bemiegės naktys, stiklinės alaus ar brangaus brendžio yra per niek. Tu tai darai iš nevilties. Iš tiesų be priežasties. Ir Tau tikrai sunku pripažinti tai.. Kai ašara rieda po ašaros bei drėksta Tavo delnai..

Įkvepiam - iškvepiam - kylam

Aistė Jakimavičiūtė
Ciklas Paukščiai

I

Tu paukštis - aš paukštis
Mes čia tarp kitko
mokomės kristi
- -
Stovim galvas užvertę
sienos vis arčiau -
                   lyg krenta,

sakai - tai tik dangūs,
debesys į krūtinę smenga
plaučiuos jazminai pražysta,
aplink plaukus tylos -
jaukios, minkštos ir gilios -
                       jau kylam.

Spalvos maišosi, liejasi, skyla
į mėlyną erdvę, į rytą ir
plunksnos sušyla - prašau,
papasakok, kaip skristi kai lyja.

Sekundėms nutilus
mažasis sidabras sustoja ties
po šešių dvylika

Užbaikim sapną
vaikystėj paklydę,
jau metas -
įkvepiam - iškvepiam - kylam.

Taip ir prasideda. Taip ir baigiasi gyvenimas. Šaltas oras. Arbatos gurkšnis gerklėje. Lyg numiršta dalelė Tavęs, atiduodama paskutinį atokvėpį vakaro tyloje. Mintyse ir tesigirdi isteriškas juokas. Žmogaus akys. Ant Tavo kaktos atsiveria stigma. Skausminga, gili. Meilės likutis guli po liežuviu.. Kartu.

Atiduodamas savo gyvenimą į nesibaigiantį cikla - pabundi. Nusišypsai. Tai tik sapnai!
Bet tai darai iš nevilties. Gyveni.

Kasdieninė rutina gadina gyvenimą. Eksperimentuoji. Šoki nuo stogo. Krenti. Pabundi. Išeini.

Ašaros akyse. Jos nenustoja bėgti Tavo skruostu. Nesupranti ar juoktis ar verkti. Gyveni šia diena. Šypsaisi.
Rytoj kiti sapnai - kiti gyvenimai.

Pamiršti kas blogai ir kas gerai. Supranti, kad esi žmogus. Nekenti aplinkinių. Išeini į kiemą. Nusišypsai.

Vėl verki. Prisigeri. Vartoji.

Šypsaisi. Ir leidiesi.

Juokiesi ir kvatoji. Geri.

Šypsaisi. Pūti.

Juokiesi. Silpsti.

Miršti.

Kwinky Reoo.

Bendraukim imtymiau, bet...

 

Kartais susimąstai, kad esi vienintelis žmogus visame pasaulyje. Kvėpuoji vienu oru ir geri vieną vandenį.. Tada įmerki savo nešvarius delnus į karštą, deginančią liepsną. Ir neištrauki tol, kol pamiršti apie viską kas buvo praeityje. Kai susimąstai apie ateitį, ištrauki savo juodas, pūslėtas rankas iš liepsnos. Pravirksti. Bet ar ilgam... Ar ilgai?..
  Žmonės praeidami beria druską ant Tavo nuoskaudų. O Tu tik dirbtinai šypsaisi. Stengiesi išlikti blaivus ir tyras. Tu auginiesi savo karmą ir glostai padus Dievams iš aukštybių.
  Maži drugeliai drasko Tavo suterštą protą ir mąstyseną. O Tu tik sėdi ir žiūri į vieną tašką, nes smegenis Tau pudrina televizija ir spauda. Ir Tu jau nebesuvoki kas tiesa, o kas melas.. Tu judi tolyn kai niekas nemato.. Kai niekas negirdi.. Slepiesi pats nuo savęs ir nuo kitų... Ir dažnai savęs klausi: Ar Tu, dar Tu? Ar aš dar aš?.. Ir atsakyti negali..
  Brauki per gitaros stygas garsiai tardamas: AŠ GALIU. Ir tada vėl nuleidi rankas supratęs, kad paleidi savo svajonę į orą.. Per skruostą Tau nematomai rieda ašara. Ašara kuri sibolizuoja taiką.. Bet juk pagal rūbą sutinka, pagal protą išlydi. O Tu jam pasakyk, kad Tu protingas... Jis Tau trenks per skruostą.. Atsuk jam kitą. Jei to neužteks, leisk būt talžomas iki paskutinio atodusio.. Ir kai numirsi, pasijausi lyg San Franciske.. O tada suprasi, koks protingas ir geras Tu esi...
  Knisu sau ir Tau protą.. Ir nieko nesuprantu ką rašau. Iš tiesų esu dvasiškai sudaužyta ir mirus, tad mintys nesusideda į savo vietas.. Atsiprašau.. Talžyk jei reikės, mušk jei padės.. Tik palik mane gyvą..

 

By Kwinky..

Neperšokęs griovio nesakyk "op".

 Geriausia skaityti klausant: https://www.youtube.com/watch?v=8uqP_XAWCrY

 Nauji veidai, naujas pasaulis, naujas gyvenimas. Ir kartais taip norisi priryti ledinių vandens purslų ir paskęsti tylioje nežinomybėje. Norisi pamiršti viska kas tikra ir reikalinga. Norisi pabėgti nuo virvelių kurios laiko Tave pririštą kaip medinę lėlytę. Norisi sprukti, bėgti, rėkti.. O tada staiga pabusti ir atrasti realybę bei jos skonį. Bet net jeigu ir paragausi - Tu privalėsi žūti. Nes žmogus yra per didelis goduolis kuris norėtų suryti viską kas tikra ir tyra.. Taip tyra, kad net naujagimio ašara niekada nebus tyresnė.. Už ką? - Už tavo žodį, mielas žmogau. Už Tavo ištartą nuoširdų žodį kurį pasakai geram žmogui.
  Besikartojantis ciklas norintis parodyti laisvės kvapą - sustos. Jis suksis kita linkme taip griaudamas viską kas Tau buvo brangu ir tikra. Tu nuleisi rankas ir panarinsi galvą, dėl visko kaltinsi Dievą. O jis tik žiūrės ir juoksis iš Tavo nesupratingumo. Jis mėtys po kojoms vis didesnius ir didesnius akmenis. O Tu klupsi kelsiesi ir vėl klupsi.. Tu būsi pamirštas ir nereikalingas. Gyvensi tik sau. Ir viskas atrodys juodai balta. Nenorėsi kentėti, nenorėsi būti vienas.. Bet tikėsi savimi ir atsikelsi. Pasuksi besikartojantį ciklą į savo vėžes ir toliau gyvensi iki tol kol vėl nesuklupsi..
  Taip ir susirinksi paskutines karsto vinis savo kelyje. Taip ir susikalsi kryžių sau prie kapo. Taip ir palaidosi save gyvą. Bet taip ir turi būti, nes gyvename tam, kad mirtume.
  Miriau jau šimtus kartų. Mirsiu dar tūkstantį. Bet tik vieną vienintelį kartą mano siela iškeliaus kažkur ten kur niekas nežino. Bet aš nebijau. Nebijau, tikrai nebijau. Nenumaldomas troškimas pažinti tai kas yra ten kažkur kur rūkas kyla ir kur rasa krenta... Aš noriu. Noriu žinoti tai ko nežino niekas..
  Bet aš gyvensiu ir suprasiu laisvės kvapą bei realybės skonį.. Aš klyksiu rėksiu bėgsiu, bet suprasiu, kad to visai nereikia. Aš ištversiu beprotybę ir palaidosiu piktumą. Taip ir kalbėsiu. Taip ir tylėsiu. Taip ir kelsiuosi, taip ir krisiu. Bet bent kažką darysiu, o ne tik merdėsiu gaudydama paskutinį oro kvapą..

Ačiū už dėmesį, Kwinky <3

Nors imk ir numirk.. Paukštis.

  Kai viskas būna taip sušiktai sušikta, kai norisi pabėgt kažkur toli nuo nepakeičiamo žiauraus pasaulio - Tau į nugarą peiliu bado brangiausieji. Žmogus kurio nenorėjau prarast - pasitraukė. Daiktai kurių nenorėjau prarast - dingo. Pažymiai kurių nenorėjau gaut - sudraskė mano pažymių knygelę. Kodėl? Kodėl būtent man?

  Dievai žiūrintys į mane iš viršaus kvatoja. Jie suka mano gyvenimo ratą linkme kuria aš nenoriu eit. Sustokite pagaliau! Baikite mane kankint!

  Aš klykiu kaip apsėstoji per egzorcizmo seansą. Paleiskite! Pagaliau baikite! - bet jie manęs neklauso. Jie nepaklusta man... Aš nebenoriu gyventi skylėje pilnoje sumaišties ir galvos pametimo...

  Nuoga krūtinė ir apnuogintas kūnas neša didelį pelną turčiams ištroškusiems sekso. O ką męs darysime? O kaip mes gausime savo pinigus? Juk vien mokslo neužtenka. Turi būti 60x90x60 apimties ir turėti idealų veidą kuriame tikriausiai 5 kilogramai pudros ir kitokio špakliaus.

  Nenoriu būt tikra kale, bet aš kovosiu už savo vietą po saule. Pečiais, kelieniais ir alkūnėmis brausiuosi pro kiaules dergiančias visur kur pakliūna. Išsitepliosiu mešlu kurį patys padarėme ir vis dar darome. Man gėda, kad aš išvis gyvenu. Galėjau mirti. Senai mirti ir nežinoti ką reiškia žiaurumas, ignoravimas, nekalbėjimas. Nenorėjau jausti jausmų traumų ir nuotaikų kaitos. Nenorėjau įsimylėti žmonių kuriems ant manęs giliai nusišikti. Nenorėjau. Bet taip jau yra, kad esu savo tėvų meilės vaisius. Turiu gyventi. Jei ne dėl savęs tai dėl jų arba visų kuriems dar kažkiek rūpiu.

  Pykčio ašaros kaupiasi veide. Ant ko aš pykstu? Ant visų. Ant žmonių kurie tik žaidžia su manimi. Ant gyvūnų kurie ėda nekaltą grobį. Ant televizijos, interneto bei radijų per kuriuos matome ar girdime visokį šlamštą kuris ir pasigliamžia visą kietą košę kuri buvo mūsų galvoje. Aš pykstu ant savęs. Kodėl? - nes nepatinku žmonėms kuriems noriu patikti. Todėl, kad nepritampu prie žiaurios minios. Todėl, kad gyvenu mele. Todėl, kad eilinį kartą man išpiso protą nesveiki žmonės su nesveikais žodžiais. Nebegaliu pakesti viso šito. 

  MYLIU. Garsiai rėksiu. Myliu!!! Taip. Tik jis manęs nemyli. Tik jis manim naudojasi. Tik jis man meluoja. Tik jam giliai nusišikt. Nu ir pohuj - pasakiau ir pati nepatikėjau. Ne, man ne pohuj. Aš irgi turiu jausmus kurių nenorėčiau turėti ir kurių nemoku tramdyti... Heh.. Sunku man čia rašyti visam pasauliui ką jaučiu. Tiesiog supraskite, jog ir tokios baisios kalės kaip aš dar kažką jaučia...

Ačiū už sugaištą laką. 

Pagarbiai jūsų - Kwinkė.

Ištinę lūpų kampučiai norintys pasiekti vaflio kraštą.

  Po sunkios darbo ar mokslo dienos Tu grįžti namo, atsisėdi ant klozeto dangčio ir žiūri į lašantį kriauklės vandenį. Nieko nedarydamas. Tau būna nesvarbu kokia tai aplinka, koks tai kvapas, kokios mintys sukasi Tavo galvoje...Tu tiesiog sėdi ir džiaugiesi jog šį rytą pabudai, jog išgyvenai dar vieną sunkią dieną... Toks malonus jausmas užplūsta Tavo kūną. Amžina metafora ir ramuma. Tu džiaugiesi mažu voru kopiančiu ant klozeto sienų padarytu voratinkliu. Ir Tau visiškai nesinori prabusti iš šio nuostabaus sapno, bet Tu pabundi ir grįžti atgal į realybę. O realybėje Tavęs laukia žmonės kuriems Tu nepatinki, daiktai kurie Tave žeidžia, mokslai kurių nenori mokytis... Bet po kurio laiko vėl metafora, vėl ramuma. Ir taip Tu gyveni. Su kiekviena diena Tu mokaisi greičiau pasiekti savo laimės viršūnę. Ir Tau pavyksta. Bet po to vėl nuosmukis. Ir vėl pakylimas. Viskas taip neįtikėtinai panašu į amerikietiškus kalnelius...

  Pamažu Tavo galva sunkėja ir Tavo akys merkiasi. Tau sunku pakelti visą įtampą šeimoje, gyvenime. Ir tada atsiranda žmogus. Žmogus kurio Tu nematei ilgus metus. Žmogus kuris turbūt nieko apie Tave nežino ir nenori žinoti, bet Tu kažko tikiesi. Lyg rodos kažkas stebuklingo nutiks. Ir nenutinka. Viskas baigiasi taip pat greitai kaip ir prasidėjo. bet Tu iškelta galva žengi didingu žingsniu pirmyn. Nesigręži atgal. Žingsniuoji. Tyliai pakreipi galvą ir pasakai sau NE. Nes Tu gali padaryti tai pats.

Mylėkit ir mylėkitės.

Kwinkė.