Šiandienos rytas ir vakarykštė naktis buvo tiesiog visiška beprotystė. Aš esu labai pavydi. Be galo. Nežinau kaip save sutramdyt, bet tokia esu. Pavydas. Pavydas. Pavydas. Pavydas. Tas jausmas kai atrodo, kad esi nevisavertiškas ar net gi "bėdžius". Dažniausiai taip ir būna. Ypač jei ką nors myliu. Nesvarbu ar draugą/ę ar savo artimą žmogų. Juk pamačius, kad JIS būna su kitais žmonėmis ar net gi su žmonėmis kurių nemėgsti - pradeda kilti pavydas. Pavydas. Pavydas. Pavydas. Pavydas. Tas sušiktas jausmas. Nekenčiu to. Bet vėlgi. Aš esu aš. Jau ir tai gana daug pasikeičiau. Užtenka.
Nušokant prie kitos temos - gyrimasis. Esu didelė pagyrūnė. Mėgstu visas spalvas per daug sutirštinti. Na tarkim įsipjaunu į pirštą ir kokiam nors geram žmogeliui galiu pasakyti, kad aš visiškai nusipjoviau sau pirštą. Tai jau yra nesveika. Bandau save tramdyti. Ir aš žinau, kad man pavyks.
Norėčiau dabar pagulėt ir apie viską pagalvot. Deja neturiu tam laiko. Gitaros pamoka jau laukia. O gal ir ne. Bet tikriausiai, kad laukia. Aš irgi jos laukiu. Myliu žmones kurie supranta mane. Supranta mano muziką. Mąsto taip kaip aš. Aš labai dėkoju šiam pasauliui, kad visai nesenai susipažinau su vienu labai nuostabiu žmogiuku. Man jis yra žvaigždė, bet kaip jis pats sako - jis tiesiog žmogus. Aš irgi žmogus. Bet mes abu mąstome tomis pačiomis mintimis. Gyvename tame pačiame pasaulyje. Džiugu.
Kadangi jau turiu skubėti, tai užbaigiu šią trumpą Pavydo temą. Manau dar šiandien sulauksite vienos mano rašliavos. Aš bent jau labai tikiuosi. Sėkmingos Jums dienos, o man - pamokos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą